Mūsų protėviai su namais susijusius ženklus traktavo labai atsargiai ir atsakingai. Jiems įėjimas į būstą turėjo didelę simbolinę prasmę, su juo buvo susiję daugybė prietarų ir papročių.
Apsauga nuo išorinės neigiamos energijos
Senovės slavai slenkstį laikė svarbia riba, saugančia žmonių buveinę nuo blogio, visų rūšių piktųjų dvasių. Kadangi žmogui nėra nieko svarbesnio už jo šeimos ir namo saugumą, todėl į namo įėjimą buvo žiūrima labai pagarbiai. Simboliškai jis buvo suprantamas kaip riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kuri visada turi būti nepajudinama ir tvirta. Senovėje po juo net buvo laidojami mirusieji. Buvo tikima, kad jie saugos savo gyvuosius giminaičius.
Amuletai
Kad slenkstis galėtų geriau atlikti apsauginę funkciją (kad neįleistų blogio), jo magiškos savybės buvo „sustiprintos“ įvairių amuletų pagalba.
Štai kodėl virš įėjimo į namus buvo kabinama pasaga – vienas iš nedaugelio senovės slavų papročių, išlikusių iki šių dienų.
Dažnai šiam tikslui jie taip pat naudojo medžių šakas, kurios, kaip manoma, turėjo magiškų galių: šermukšnio, drebulės ir kt. Priėmus krikščionybę, mūsų protėviai vis dažniau ėmė kabinti kryžių virš lauko durų, tačiau dažnai ir toliau derindavo jį su senaisiais amuletais.
Slenksčio girgždėjimas
Su slenksčiu buvo siejama daugybė ženklų: ir gerų, ir blogų. Vienu blogiausių slavai laikė jo girgždėjimą – žmonės tikėjo, kad tai reiškia bėdas, sunkius negalavimus ir net mirtį. Nebuvo įprasta palikti tokį slenkstį, jis būtinai buvo taisomas, kad nelaimė nepatektų į namus, nes piktosios dvasios gali rasti spragą bet kokioje netvarkoje. Tas pats buvo ir su girgždančiomis durimis.
Liūdesio atsikratymas
Nors buvo negalima per slenkstį kalbėti, perkelti daiktus ir net šluoti šiukšles, tačiau nebuvo draudžiama ant jo sėdėti: ypač tiems, kuriuos apimdavo melancholija ir ilgesys. Šiuo atveju slenkstis padėdavo asmeniui, palengvindamas jo liūdesį.
Juk jis buvo ne tik svarbi riba, bet ir sielvartaujančių žmonių gynėjas, neabejingas jų skausmui.
Ši priemonė buvo puiki tiems, kurie per daug gedėjo mirusiųjų. Sielvartaujantiems žmonėms buvo leista šiek tiek pabūti ties gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio riba, o tai jiems suteikdavo palengvėjimą. Kartais jie net valgydavo duoną ir druską, simboliškai dalindamiesi maistu su mirusiuoju.
Praktinis pritaikymas
Nors slenkstis turėjo didelę mistinę reikšmę, nereikėtų pamiršti ir praktinių jo savybių. Jis atskirdavo patalpas nuo gatvės, saugojo namą nuo dulkių ir purvo, palaikė šilumą ir maskavo grindų trūkumus. Kadangi slenksčiai kaimo trobelėse buvo masyvūs ir aukšti, jie su šiomis funkcijomis labai gerai susitvarkydavo. Mūsų protėviai labai vertino namų švarą ir šilumą, todėl jiems reikėjo tokių slenksčių, kurie palengvindavo jų gyvenimą.