Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria mylimo žmogaus netektį. Šią sunkią akimirką visi elgiasi skirtingai, tačiau dauguma aprauda išėjusiuosius. Ar iš tiesų reikia verkti?
Netekus artimo žmogaus neįmanoma neverkti, nes siela giliai išgyvena situaciją ir bando suvokti netektį. Verksmas tokiu metu yra normali emocinė reakcija. Tačiau be galo verkdamas žmogus ne tik gadina savo sveikatą, bet ir gali paveikti velionio tolimesnę kelionę. Žmonės tiki, kad ašaros rodo silpną žmogaus tikėjimą Dievu: jos reiškia, kad ilgai verkiantis žmogus netiki, kad pasibaigus žemiškajam gyvenimui mirusysis ir toliau gyvena danguje. Visi religiniai mokymai sutaria dėl vieno dalyko: miršta tik fizinis kūnas, o siela gyvena amžinai. Manoma, kad po mirties velioniui reikia ne artimųjų ašarų, o jų maldų, nes jo sielą gali prislėgti nuodėmės ar neužbaigti darbai Žemėje.
Manoma, kad mirusysis pasirodo Viešpaties akivaizdoje ir yra atsakingas už savo žemiškus darbus. šiuo atveju jo sielai labiau nei bet kada reikia gyvųjų paramos per maldą, kuri suteikia jėgų. Ašaros, priešingai, atima šias jėgas.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl labai verkiame, yra mūsų baimė likti vienam ir išėjusiojo ilgesys, kurio daugiau nebepamatysime žemiškajame gyvenime. Tiek religijoje, tiek ezoterikoje manoma, kad emocijos būdingos tik gyviesiems, mirusieji nepatiria jokių jausmų, išskyrus visuotinę meilę artimiesiems, kurie lieka fiziniame pasaulyje.. Jie mus „mato“ ir dažnai padeda sunkiose situacijose, o nuolatinis artimųjų verkšlenimas sukuria kliūtis šiam energetiniam ryšiui. Išėjusieji netrokšta poilsio, nes yra visiškai tikri, kad susitikimas kitame pasaulyje – tik laiko klausimas. Jie žiūri, myli ir tikisi, kad gyvi giminaičiai apie juos išsaugos tik šilčiausius prisiminimus ir patys daug nekentės.