Visose kultūrose yra daug taisyklių ir „ritualų“, susijusių su mirtimi. Ne visada įmanoma tiksliai nustatyti, iš kur jie kilę ir kokio tikslo jie siekia. Vienas gerai žinomų reikalavimų – blogai nekalbėti apie mirusiuosius.
Frazė „apie mirusį kalbėti arba gerai, arba nieko“ buvo perduodama iš kartos į kartą, ir panašu, kad ši taisyklė pas mus gyvuoja nuo senų laikų. Senovės Graikijoje kažkada buvo dekretas, draudžiantis blogai kalbėti apie mirusius. Tais laikais buvo laikoma pavojinga blogai kalbėti apie mirusiuosius, ypač kol nepraėjo 40 dienų nuo mirties datos. Remiantis kai kuriais įsitikinimais, buvo manoma, kad įžeista siela gali grįžti iš mirusiųjų pasaulio ir atkeršyti gyviesiems, o kitų teigimu, „blogi“ žodžiai neleidžia sielai patekti į dangų, traukia ją į žemę.
Jei vertinsime šį draudimą universaliu ir moraliniu požiūriu, mirusysis nebegali priešintis nusikaltėliui, taip pat negali pasiteisinti prieš jį. Svarbus aspektas – pagarba mirusiojo artimųjų ir draugų sielvartui. Žmonių, dirbančių su energijomis, požiūriu, šis draudimas paaiškinamas tuo, kad sielos energetinė struktūra yra imli žodžiams apie save dar ilgai po mirties. Kadangi, atsiskyrusi nuo kūno, siela prisijungia prie tankesnės „negyvos“ energijos ir gauna jos apsaugą, jos kryptimi siųstas negatyvas linkęs sugrįžti „nusikaltėliui“ sveikatos problemų ir finansinių nuostolių pavidalu.
Ezoterikai laikosi tokio paties požiūrio. Žodis, ypač tas, kuris neša pasmerkimą, turi galingą energiją. Negatyvas, „išsiųstas“ į kitą pasaulį, padidintu dydžiu grįžta pas žmogų ir ima griauti sveikatą bei naikina sėkmę.
Religiniu požiūriu blogai kalbėti apie mirusįjį yra didelė nuodėmė. Manoma, kad žmogus neturi teisės teisti kitų ir po savo mirties turės atsakyti Dievui už blogus žodžius, skirtus kitam. Be to, kiekviena siela atsako už savo poelgius pomirtiniame gyvenime ir nėra prasmės jos smerkti, kai ji eina sunkiu apsivalymo ir atsakomybės už savo veiksmus keliu.
Stenkitės laikytis priimtų mirties ritualų normų, kad nepakenktumėte sau.