Šimtus tūkstančių žmonių koronavirusas jau vienaip ar kitaip paveikė. Europoje virusas labiausiai paveikė Italiją, būtent šiaurinę jos dalį. Ne tik italai stebisi, kodėl taip įvyko. Ar tą lemia didelis gyventojų amžius, pavėluotas saugos priemonių įvedimas ar žmonių neatsakingumas?

Mokslininkai, vadovaujami chemiko Leonardo Setti iš Bolonijos universiteto, bandė išsiaiškinti, kodėl koronavirusas plinta greičiau Pramonės Po slėnyje nei kitose Italijos vietose.

Didelis užkrėstų žmonių skaičius gali būti susijęs su oro tarša

Mokslininkai nustatė, kad didelis užkrėtimo lygis šalies šiaurėje yra glaudžiai susijęs su oro taršos lygiu.

Kietosios dalelės virusą nešioja ant paviršių

Pirmojoje hipotezėje pateikiamas paaiškinimas, kad ore esančios kietos dulkių dalelės gali nešioti virusą ant paviršių. Po slėnyje šių dalelių yra žymiai daugiau nei likusioje šalies dalyje.

Šią hipotezę tyrėjai priėjo nuo ankstesnių tyrimų, kurie pranešė, kad panašiai gali plisti ir kiti virusai, pavyzdžiui, sukeliantys gripą, kvėpavimo takų infekciją ar tymus.

Jautrumas ligoms

Kitas šio reiškinio paaiškinimas gali būti toks: didelė dulkių dalelių koncentracija paprastai padidina jautrumą ligoms.

Nors ekonomikos sulėtėjimas dėl pandemijos sumažina taršą pasaulyje, mokslininkai teigia, kad tai nebūtinai atneša palengvėjimą.

Viltis vis dar egzistuoja

Vis dar yra tikimybė, kad ore esančių kietųjų dalelių sumažinimas prisidės prie ligos plitimo sulėtėjimo ir savanoriškos socialinės izoliacijos. Žmonėms svarbiausia likti saviizoliacijoje ir saugoti savo sveikatą.

Italų gydytojo, kovojančio su koronavirusu, istorija: „Mačiau, kaip miršta mano pacientai“

Angelo Vavassori, 53 metų reanimacijos gydytojas, pasidalino savo patirtimi iš kovos su koronavirusu lauko Italijoje.

„Mačiau, kaip miršta mano pacientai, ir buvau pasirengęs blogiausiam. Kai nebegalėjau kvėpuoti, buvau tikras, kad daugiau niekada nebepamatysiu savo žmonos ir keturių vaikų.“

53 metų Angelo Vavassori, kilęs iš Italijos, Bergamo miesto, kovo pradžioje užsikrėtė koronavirusu. Interviu „Respublikai“ jis papasakojo, kaip jautėsi ligos metu, kaip buvo gydomas ir kaip atrodė jo pasveikimas.

„Pirmuosius koronavirusu užsikrėtusius pacientus priėmiau vasario 22 d. Mažiau nei po savaitės, vasario 28 d., visas mūsų skyrius buvo visiškai rezervuotas tik tiems, kuriems nustatytas COVID-19. Darbo buvo daug, dirbome nuo ryto iki vakaro. Jau vasario 29 d., šeštadienio rytą, pastebėjau savo temperatūros pakilimą, tačiau toliau dirbau.“

„Mano pamaina baigėsi vidurnaktį, po dviejų dienų. Pirmadienio rytą atsibudęs supratau, kad ir aš sergu: temperatūra buvo 38,9. Paracetamolis nepadėjo, temperatūra nekrito. Iki to laiko jau buvau matęs pakankamai sergančių žmonių, kad suprasčiau: tai yra koronavirusas.“

„Pirmiausia bandžiau suprasti, kada galėjau užsikrėsti pats ir kiek kitų žmonių galėjau užkrėsti. Beveik visą praėjusią savaitę mes griežtai laikėmės saugos taisyklių darbe, tai reiškia, kad negalėjau gauti viruso iš pacientų, kuriems diagnozuotas koronavirusas. Greičiausiai infekcija įvyko anksčiau, kai mūsų skyriuje vis dar dirbo skubioji pagalba.“

„Dvi dienas artimieji su manimi kalbėjo tik telefonu, jie palikdavo man maisto priešais uždarytas duris, aš visada nešiodavau kaukę ir pirštines, reguliariai dezinfekuodavau viską, ką paliečiau. Bet šios priemonės nepadėjo: susirgo ir mano žmona bei vyriausias sūnus. Laimei, kiti trys vaikai vis dar sveiki.“

„Po dviejų dienų, kovo 4 d., man buvo paskirtas tepinėlis dėl koronaviruso (kitą dieną sužinojau, kad testas teigiamas). Temperatūra laikėsi 39 laipsnių, o vakare pasidarė sunku kvėpuoti. Po pusvalandžio netekau kvapo ir skonio pojūčių, sustiprėjo viduriavimas ir galvos skausmas.“

„Paskambinau į ligoninę, bet tuščių vietų nebuvo. Sakiau, kad ilgai neišsilaikysiu, nors ir kvėpavau savarankiškai, vis mažiau deguonies pateko į plaučius. Laimei, apie 11 val. ligoninėje atsilaisvino lova ir aš buvau paguldytas. Rentgenograma patvirtino: prasidėjo pneumonija.“

„Ėmiau kvėpuoti vis sunkiau ir sunkiau, todėl mane prijungė prie ventiliatoriaus. Nors žinojau, kaip veikia ventiliacijos procesas, pačiam tai patirti nebuvo malonu. Paaiškėjo, kad deguonies srautas yra labai karštas, o triukšmas tiesiog gąsdinantis. Tam tikrais momentais atrodė, kad dūstu dar labiau nei anksčiau, o tam tikrais staiga palengvėdavo.“

„Kuo mane gydė? Pagal protokolą man davė antiretrovirusinį kokteilį: jis duodamas tam, kad būtų išskiriami antikūnai, galintys užblokuoti virusą, prieš jam „išjungiant“ mano plaučius. Dvi dienas išbuvau komoje: dabar žinau, kad ši būsena ištrina praeitį ir dabartį, ribą tarp gyvenimo ir mirties.“

„Vėliau paaiškėjo, kad tą laiką prie manęs budėjo mano buvę pacientai. Iki visiško atsigavimo dar laukia ilgas kelias: kvėpuoti galiu tik naudodamas deguonies kaukę. Bet šalia manęs yra tie žmonės, kuriems man pavyko padėti. Jie yra sveiki ir aš suprantu: mes turime palaikyti viltį ir jokiu būdu nepasiduoti baimei. Tai rimta, bet kartu mes galime tai įveikti.“

„Noriu kreiptis į visus, kurie dar sveiki: prašau likti namuose. Mūsų gydytojai ir slaugytojai dirba dieną ir naktį. Aš tikiuosi kuo greičiau grįžti į darbą, tačiau tam, kad susitvarkytume, reikia jūsų pagalbos. Padėkite mums – laikykitės karantino ir likite namuose.“