Scottui Drummondui dabar 68 metai. Jis gyvena Provo mieste, Jutos valstijoje. Scottas nemėgsta prisiminti, kas jam nutiko prieš dešimtmečius, tačiau jis padarė išimtį, kad padėtų žmonėms, kurie per pandemiją neteko artimųjų. Tada, būdamas 28 metų, slidinėdamas jis nukrito nuo šlaito. Drummondas buvo nuvežtas į ligoninę ir pradėjo ruoštis operacijai – reikėjo prisiūti nykštį, kuris kabojo. Anesteziologas vėlavo ir buvo skubiai iškviestas pas kitą pacientą. Slaugytoja nusprendė suleisti vietinę anesteziją, tačiau padarė klaidą, vaistai per veną pasiekė širdį. Kaip vėliau paaiškėjo, Scottas taip pat buvo vaistams alergiškas. Jis nepajuto momento, kai sustojo jo pulsas, tačiau gerai prisimena, kaip atsistojo šalia operacinio stalo, ant kurio gulėjo jo kūnas.
Slaugytoja paniškai išbėgo iš kambario rėkdama, kad nužudė pacientą. Gydytojai atskubėjo į operacinę atlikti gaivinimo. Kitas gydytojas tuo metu toliau tvirtino nupjautą pirštą. O Scottas, žiūrėdamas į visa tai iš šono, pajuto, kad šalia jo yra kažkas nematomas, kas mintyse jam sakė: „Laikas eiti“. Kitas dalykas, kurį Scottas prisimena, yra stovėjimas ilgos žolės lauke. Ji gražiai siūbavo, tarsi tekėtų kaip didelė žalia upė. Pasak Drummondo, tą akimirką jis jautė meilę, šilumą ir ramybę.
O galvoje vėl nuskambėjo žinutė, kad Scottas turi judėti pirmyn, o ne žiūrėti atgal – žodžius vyras galvoje gali atkartoti iki šiol. Priešais buvo miškas, kurio jis niekada gyvenime nebuvo matęs. Jį sužavėjo spalvos – jos buvo labai ryškios, kitokios nei žemėje. Visos lauko gėlės buvo nukreiptos į Scottą, iš jų sklido malonė ir ramybė. Ir tada prieš vyrą pasirodė perlamutriškai baltas debesis, kuriame jis tarsi per televizorių pamatė kadrus iš savo gyvenimo.
Scotto vizijose nebuvo pilkų atspalvių. Viskas, ką jis matė, buvo teisinga arba neteisinga, gera ar bloga. Matė dalykų, kuriais nesididžiuoja, bet negalėjo savęs pateisinti. Profesionaliame sporte jam dažnai tekdavo susidurti su sąžine, kad judėtų į priekį karjeroje. Ir jam buvo gėda dėl kai kurių savo veiksmų.
Tada iš debesies pasirodė ranka. Tai buvo stipri, raumeninga žmogaus, dirbančio fizinį darbą – statybvietėje ar ūkyje – ranka. Jis išgirdo vyro balsą sakant: „Dabar ne jūsų laikas. Jūs dar turite daug ką nuveikti“. Ir po to Scottas staiga grįžo. Jis vėl nugrimzdo į kūną, kuris dabar gulėjo ant neštuvų. Drummondas prisimena, kaip kovojo kiek galėdamas. Jis nenorėjo grįžti, vėl norėjo būti lauke, kur jautė didžiausią meilę pasaulyje. Kaip vėliau paaiškėjo, amerikietis buvo negyvas apie 20 minučių.
Nuo tada Scottas tiki, kad ten, kur jis atsidūrė, suteikė jam dar vieną šansą, ir nuo tada jis iš visų jėgų stengėsi pasikeisti. „Buvau per daug savanaudis. Nežinojau, kaip būti maloniu kitiems ar elgtis su žmonėmis taip, kaip jie to nusipelnė. Labiausiai gailėjausi dėl to, kad niekada nesakiau savo žmonai, kaip ją myliu. Kai išėjau į operacinę, tiesiog pasakiau: „Iki pasimatymo“, nežinodamas, kad galiu jos nebepamatyti“, – apgailestauja Scottas.
Išėjęs iš ligoninės Scottas bandė tapti kitoks. Jis išmoko būti dėmesingas. Jis stengėsi mažiau dėmesio skirti sau ir savo norams. Pasak Scotto, jis išmoko labai vertingą pamoką. Ir nors jam pasikeisti prireikė daugiau nei 40 metų, jis tikisi, kad kitą kartą, kai debesis parodys jo gyvenimo nuotraukas, bus kuo didžiuotis.
