Išeiti sunku, bet išeiti laiku tiesiog būtina. Bręskite savo vidinėje begalybėje taip ilgai, kiek jums reikia, bet išeikite laiku.
Išeikite laiku – grįžkite namo, net jei ten jūsų niekas nelaukia, iš uždegančio vakarėlio, iš svečių, nuo netinkamų ryšių ir žalingų įpročių, nuo depresijos ir niūrių minčių, iš sunkių prisiminimų, iš santykių, kurie atgyveno, nes žmonės sunaikino jus arba sunaikino šalia jūsų esantį partnerį.
Suteikite jam ir sau šansą susirasti žmogų (o gal ir save) su kuriuo bus geriau, patogiau, ramiau ir tokia forma, kokios reikia kiekvienam iš jūsų. Jei jau dėl vienokių ar kitokių priežasčių vienas kitam negalite to duoti, neatimkite vienas iš kito bandymo ir tikėkitės tai rasti kituose santykiuose ir savyje.
Nebūkite godūs, neatimkite iš kitų galimybių būti laimingais taip, kaip jie tai supranta, o iš savęs – savo.
Nes kiekvienas iš mūsų yra savo evoliucijos taške ir judame savo ritmu, spinduliuojame savo dažniu ir vibruojame savo bangas, ir įgyjame savo patirtį.
O jei su kuo nors įsitraukėte į rezonansą – radote vienas kitą ir savo bendrą šokį, jei užsitęsė disonansas – pasisemkite reikiamos patirties, pasirašykite, padėkokite ir… išeikite laiku.
Neįjunkite mechanizmo, kuris jus sugniuždys esant atšiauriam aplinkybių spaudimui, kai būsite priversti priimti šį sprendimą jums nepatogiomis sąlygomis ir kur turėsite išlįsti iš po labai paviršutiniškų girnų bei skaudžiai žeidžiančių, „viešų“ vertinimų, kurie neturi reikšmės jūsų tikriesiems, nuoširdiems ir gyvybiškai svarbiems motyvams, jūsų išsekusiai kantrybei ir ilgiems bandymams ką nors „išsaugoti“, ką nors „išgelbėti“.
Išeikite laiku, nepalikite gilių randų ant savo gyvenimo kūno, neužkrėskite savo sielos aistringu kaltės virusu, jausmu, kuris su neįtikėtinu uolumu atitraukia jus nuo išskirtinai unikalaus ir tik jūsų paties gyvenimo, o jus nuo jūsų paties. Išeikite laiku, neišdeginkite piešinių ant trapaus likimo audinio. Ir nesikėsinkite į svetimą.
Vertinkite savo gyvenimą labiau, nei kiti vertina jūsų gyvenimą. Išeikite laiku, jei kas nors iškelia savo gyvenimą aukščiau jūsų, nes atsakysite pirmiausia už savo gyvenimą, o tik po to už kažkieno kito. Niekas neatėjo į šį gyvenimą, kad būtų paaukotas ant aukuro. O gyvybė žmogui duota ne tam, kad jis stengtųsi paaukoti neįkainojamas dovanas, suteiktas jam iš aukščiau: gyvybę ir gebėjimą mylėti!
Pamesti save nesunku, nesunku ištirpti kitame, kažkieno gyvenime, svetimame pasaulyje, svetimoje realybėje. Nesunku net to reikalauti ir norėti.
Sunku atrasti save. Tik mes galime nustatyti ir leisti savo išnaudojimo mastą. Galų gale, aukodami save dėl nieko, viršydami jums skirtą dalyvavimo kažkieno gyvenime lygį, jūs automatiškai neatiduosite savęs (net tam, kuriam to nuoširdžiai reikia), arba kurioje nors kitoje savo gyvenimo atkarpoje jums truks visai nedaug – būtent tų veltui iššvaistytų jėgų…
Bet kokie santykiai vaisingi, kai vyksta mainai, sąveika, sugrįžimas. Tai poros šokis. Bet jei pradedate trypti vienas kitam ant kojų, kol neskauda ir nekraujuoja, reikia nutraukti šį šokį, o išsigydžius žaizdas pradėti naują gražų šokį, galbūt su nauju partneriu.
Ir taip bet kokiuose santykiuose, partnerystėje, šeimoje, darbe.
Išmokite išeiti laiku tiek iš savo viduje susikurtų situacijų, tiek iš jūsų gyvenimo situacijų ir aplinkybių. Jūs visada žinote šią akimirką, pasitikėkite savimi, neįkalbinėkite savęs, neapsigaukite ir neapgaudinėkite kitų …
Blogų žmonių nėra, kad ir kaip norėtume dėl to ginčytis. Yra žmonių, kurie skiriasi nuo mūsų. Nes tikroji šio švento veiksmo, kuris vadinasi Gyvenimu, intencija mums nėra žinoma, bet absoliučiai viskas, kas yra viduje ir išorėje, už mūsų supratimo ribų ir viduje, gyva ir negyva, yra pripildyta juo. Ir Dievas neturi kitų rankų, tik mūsų su jumis, ir jokios kitos atsakomybės, kaip tik mūsų su jumis prieš mus pačius ir vienas kitą, bet iš pradžių – prieš save.
Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, viskas, kas vyksta aplink mus ir tolimose Ekvadoro Galapagų salose – ne tik su Visagalio, bet ir su mūsų leidimu! Mes leidome savo gyvenimui būti tokiam, koks jis yra, pradėjome pasikeitimo laiką, nuplėšėme svirtį nuo tos spyruoklės, kuri sprogo visa suspausta ir su siurbiama jėga, ir dabar pulsuoja konvulsiškai chaotišku laisvu pakilimu. Mes leidome savo gyvenime dominuoti pilkoms spalvoms, leidome sau visko bijoti, leidome sau būti pašaliniais savo gyvenime.
Apsidairykite, gal laikas… nuo to pabėgti.
Neįtikėtinai sunku atsisakyti visko, kas paseno, ir palikti, kad ir kur kas apie tai rašytų – tvirtinu, kad taip nėra. Išeiti sunku, bet išeiti laiku būtina. Brendote savo begalybėje tiek ilgai, kiek jums reikia, bet išeikite laiku.
Laiku atsitraukite nuo kitų vertinimų ir nuomonių, nukreipkite akis į save. Kur yra jūsų atspirties taškas? Juk tik taip galite pakeisti visą pasaulį. Neieškokite to kituose, kitame ar kitoje. Išduosiu paslaptį – jo ten nėra! Kaip kitur nėra laimės, jei jos nėra jumyse.
Laiku išeikite nuo įkyrių iliuzijų ir primestų baimių, bet toliau siekite, svajokite, stenkitės. Nebijokite suklysti – tai reiškia, kad bandėte. Nebijokite kitų žmonių reakcijos, vis tiek negalėsite 100% jos nuspėti, kol nepadarysite to, ką suplanavote, o jei galite tai padaryti, tuo labiau, baimė yra beprasmė. Bet jūs turėsite galimybę… laiku išeiti. Taip, tiesiog išeiti ir judėti į priekį.
Suprantame, kai neturite kažko, ką norėtume turėti, kai mums kažko nedavė, o laukėme, bet niekada nepagalvojame apie tai, nuo ko buvome išgelbėti, negavę to, ko norime dabar. Tiesa paprasta – viskas ateina laiku, net stebuklai. Taigi… išeikite laiku, nieko nebandykite sulaikyti. Nes jei užtrunkate – gyvenimo scenarijus nesikeičia ir kitiems žmonėms…