49 metų moteris mano, kad jai labai pasisekė, nes po visų koronaviruso sukeltų komplikacijų ji vis tiek išgyveno. Štai jos istorija.
JK gyventoja interviu BBC papasakojo, kaip jai pavyko nugalėti COVID-19, kuria sirgo su komplikacijomis dėl kitos lėtinės kvėpavimo takų ligos – astmos.
Viskas prasidėjo balandžio pradžioje. Prieš savaitgalį Elžbieta jautėsi neįprastai pavargusi, o pirmadienį prie šio simptomo prisidėjo stiprus kojų skausmas. Moteris pagalvojo, kad tai yra užspaustas nervas, ir gėrė vaistų nuo skausmo. Netrukus jai pasireiškė sausas kosulys.
Maždaug savaitę Elžbieta praleido lovoje, bet prireikė nueiti į artimiausią parduotuvę nusipirkti maisto produktų. Tada ji tikrai pajuto, jog rimtai serga.
Elžbieta sukarščiavo ir jai ėmė stipriai skaudėti galvą. Dingo apetitas. Ji pradėjo sunkiai kvėpuoti. Kadangi sirgo astma, ji į šį simptomą žiūrėjo rimtai, tačiau vis tiek tikėjosi, kad pasveiks pati. Per ateinančias kelias dienas Elžbietos sąmonė tai sustiprėdavo, tai vėl susilpnėdavo, kol susirūpinęs jos 15-metis sūnus iškvietė greitąją pagalbą.
Moteris buvo išvežta į ligoninę, kur jau buvo susidariusi pacientų eilė. Teko laukti apie tris valandas. Kai Elžbieta pagaliau atsidūrė prie registratūros, paaiškėjo, kad laisvų vietų nėra, ir ji turėjo ilgai sėdėti invalido vežimėlyje koridoriuje. Moteriai buvo paimti tepinėliai dėl COVID-19 ir kraujas, po to padaryta plaučių rentgeno nuotrauka. Slaugytoja iškart pranešė rezultatus: „Jums dvišalė pneumonija, jums visą parą reikės deguonies“.
Kitas dienas Elžbieta prisimena sunkiai. Ji matė pirmyn ir atgal bėgiojančius slaugytojus, girdėjo aparatų garsus ir tylius prašymus atnešti vandens.
Kartais Elžbieta matydavo vaizdus iš ankstesnio gyvenimo ir girdėdavo pokalbių fragmentus, nesuvokdama, ar tai realybė, ar haliucinacija. Dvi moterys iš jos palatos neįveikė ligos. Bet Elžbieta nenorėjo pasiduoti. „Aš privalau išgyventi, – kartojo ji sau, – dar ne laikas. Man 49 metai, aš nesu pasirengusi mirti, turiu išgyventi vardan vaiko, šeimos ir draugų.“
Palaikyti moralę labai padėjo sesuo Lorein ir brolis Ričardas. Jie siuntė meilės ir palaikymo žodžius, kurių moteriai labai reikėjo.
Dienos susiliejo. Elžbieta nežinojo, kiek laiko praleido ligoninėje, kai išgirdo ilgai lauktą naujieną, kad jos deguonies lygis kraujyje pradėjo kilti. „Tu tai padarei. Mielai tave išrašysiu“, – džiaugėsi gydytojas. Tą pačią dieną Elžbieta galėjo grįžti namo.
Viskas atrodė nerealu. Drabužiai, kuriais ji atvyko į ligoninę, buvo išmesti, tad ji turėjo išvykti su ligoninės chalatu ir šlepetėmis. Greitosios pagalbos automobilis ją parvežė namo. Juose buvo šalta, tačiau, pasak Elžbietos, ji džiaugėsi po ilgo laiko pirmą kartą atsidurusi lauke. Automobilį vairavo paramedikė moteris. Ji buvo labai mandagi, nors akivaizdžiai išsekusi – jos pamaina prasidėjo 6 valandą ryte, o ji vežė Elžbietą apie 12 valandą ryto, išbuvusi darbe daugiau nei 18 valandų.
Pasak Elžbietos, ji yra dėkinga visiems, kurie padėjo jai pasveikti. Ji nusiuntė ligoninei laišką, kuriame dėkojo personalui už atsidavimą ir pagalbą.
Kitas ateinančias savaites Elžbieta praleis lovoje, o visiškai pasveikti nuo koronavirusinės pneumonijos prireiks maždaug šešių mėnesių. Ji vis dar negali pamatyti savo artimųjų, tačiau motina stengiasi padėti Elžbietai, palikdama maisto paketų prie durų.
„Aš prisiliečiau prie mirties, bet man pasisekė išgyventi. Po to į viską pažvelgi kitaip. Supranti, kad materialūs dalykai nebėra svarbūs. Kai išeinu į lauką pakvėpuoti grynu oru, stebiu paukščius ir mėgaujuosi mūsų pasaulio grožiu. Aš gavau antrą šansą“, – sako Elžbieta.
