Mirtis nėra pabaiga. Tai perėjimas į kitą dimensiją, į kitą pasaulį. Įvairios religijos tai apibūdina skirtingai, tačiau daugelyje kultūrų manoma, kad žmogus po mirties ir toliau padeda tiems, kurių gyslomis teka jo kraujas. Tad galima teigti, kad mus saugo mūsų protėviai.
Anksčiau mes supažindinome jus su istorijomis apie sielų atgimimą. Tai įrodo faktą, kad po mirties procesas nesustoja. Jūs ir toliau egzistuojate ir darote įtaką materialiam pasauliui bei kitų žmonių likimui. Neabejotina, kad kitas pasaulis egzistuoja ir yra neatsiejamai susijęs su tikruoju, kurį matome ir kuriame gyvename, sąveikaujame vieni su kitais.
Ar mirę artimieji mums tikrai padeda?
Taip, tai tiesa. Jų sielos gali turėti didelę galią, kurios tikslas – pagerinti mūsų gyvenimą. Jie gali būti mūsų gelbėtojai sunkiose situacijose – kai mums gresia pavojus arba kai esame psichiškai nesveiki, kai bijome.
Mirusių giminaičių sielos gali būti mūsų namuose nematomos, apsaugodamos mus nuo anapusinių neigiamų būtybių.
Kodėl mirę artimieji mus saugo?
Jie yra mūsų gyvenime dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, daugelis žmonių per daug myli savo vaikus – tiek, kad šis ryšys nenutrūksta net ir perėjus į kitą pasaulį. Dėl to tėvai gali veikti kaip savotiškas angelas sargas.
Yra šeimų, kuriose ryšys tarp žmonių iš pradžių yra labai stiprus. Čia suveikia visos šeimos energija. Jei žmonės yra labai arti vienas kito ir stiprūs dvasiškai, jie palieka savo jėgas kitoms kartoms.
Be to, po mirties daugelis mirusių artimųjų sielų dažnai lieka šalia gyvųjų dėl nebaigtų reikalų: kažkas nespėjo paprašyti atleidimo, o kažkas neįgyvendino savo planų. Būna ir taip, kad santuokoje toks stiprus prisirišimas, kad mirusysis lieka šalia antrosios pusės, kad ją apsaugotų.
Ir nepamirškite, kad daugelis santykių yra karminiai. Kalbame ne tik apie meilę, bet ir apie karminį ryšį tarp tėvų ir vaikų.
