Paliktas giminės ir šeimos…
Pagalvokite apie tuos, kurie mirė…
Jei šeimą nuolat lydi negandos, nelaimės, netektys, mirtys, o šeimos narių asmeninis gyvenimas nuolat griūva – jie neranda savo antrosios pusės, nesukuria šeimos arba santuoka nesuteikia laimės… O gal jie trokšta turėti vaikų, tačiau vis nepavyksta, arba nuolat gimsta ligoti vaikai, o ligos ir bėdos persekioja suaugusius šeimos narius, gal tai ne prakeiksmas, kaip kadaise manė mūsų protėviai, o apleistas mirusysis. Jis nuolat braunasi į šeimą ir jai kenkia. Atima laimę ir džiaugsmą. Kaip Puškino kūrinyje. Skenduolis vis vaikščiojo į namus to, kuris jo nepalaidojo, beldė į langus, drumstė ramybę…
„Apleistaisiais“ vadino mirusiuosius, kurie buvo palaidoti ne taip, kaip dera. Juos paguldydavo po šakomis, šakelėmis, samanomis ir žole tiesiog ant žemės. Užvertę mirusįjį šakomis, gyvieji išeidavo. Taip buvo laidojami savižudžiai, tie, kurie buvo įtariami raganavimu, kūdikiai, kurių niekam nereikėjo, valkatos, benamiai ir net vieniši žmonės. Mat, anot senolių, šie mirusieji buvo „brokuoti“, todėl buvo laidojami ne žemėje, o paliekami likimo valiai: tiksliau, užkasami po šiukšlėmis. Štai toks bjaurus elgesys. Nepagarbus. Nes, buvo tikėta, neva, šių „brokuotų“ mirusių žmonių „žemė nepriims“.
Žvelgiant per filosofinę ir psichologinę prizmę: miręs šeimos narys nėra gerbiamas, jis nuolat kaltinamas, šmeižiamas arba gyvieji jaučia nuoskaudą mirusiajam. Pavyzdžiui, girtavęs ir triukšmavęs tėvas mirė palikęs savo šeimą arba vėjavaikis sūnėnas nusižudė. Niekam nereikalinga senolė mirė apsupta nepažįstamų žmonių. Ją palaidojo valstybės lėšomis, o artimieji bandė ištrinti ją iš savo atminties. Tik retsykiais prisimindavo, kokia ji buvo rūsti. O dar blogiau, kai velionis nuolat prisimenamas negeru žodžiu ir gyvieji nuolat emocingai jį koneveikia. Viena moteris nuolat keikdavo mirusią motiną; tiesa, motina išties buvo šiurkštus žmogus. Tačiau ji mirė, o dukra nuolat rašė ir pasakojo apie ją blogus dalykus, pyko ant jos dėl visų pasaulio blogybių ir kaltino dėl savo nelaimių. Taip pat ji niekada nebuvo kapinėse…
Ko gero, šie žmonės patys nusipelnė tokio požiūrio į save; taip gyvenime nutinka neretai. Kartais gyvieji tiesiog negerbia velionio ir stengiasi jį apskritai pamiršti. Buvo ir neliko. Palikimas padalintas, bet apie žmogų nepasakyta nei vieno gero žodžio. Ir žvakė ant kapo neuždegta…
„Apleistas mirusysis“ – išvarytas iš šeimos ir pamirštas giminės. Todėl šis velionis, pasak legendos, užnuodys šeimos laimę ir pragaru pavers gyvųjų gyvenimą. Galbūt ne išėjusysis kenkia ir keršija. Gal keršija gyvųjų pasąmonė… Slapta kaltė persekioja šeimą lyg juodas šešėlis. Kas žino? O gal visgi įžeista siela atima gyvų žmonių energiją, kaip buvo tikima nuo seno?
Derėtų susimąstyti apie tuos, kurie mirė. Galbūt nelaimės ir ligos prasidėjo mirus nemylimam žmogui ar žmogui, kuris nebuvo deramai palaidotas? O gal apie iškeliavusį anapilin buvo negražiai kalbama? Gal jis buvo kuo nors kaltinamas? Be abejo, kaltinimai neretai būna pagrįsti, tik mirusieji negali pasiteisinti ar bandyti susitaikyti. Ir jie sureaguoja į gyvųjų „kvietimą“ sėdami nelaimes bei bėdas. Todėl, pavyzdžiui, apie savižudžius buvo draudžiama pasakyti ką nors blogo ar juos teisti. Visa tai ne mūsų valioje.
Jei šeimoje kada nors buvo toks asmuo, kurį vargiai būtų galima pavadinti geru ir teisingu žmogumi, ko gero, jis ir bus tas „apleistas mirusysis“. Jei religija leidžia, turi būti surengtos visos būtinos pamaldos, be to, privalome liautis blogai kalbėti apie mirusįjį. Taip pat derėtų padaryti ką nors gero jo vardu: pervesti auką, kažkam padėti… Tarkim, per savo gyvenimą žmogus mažai ką gero padarė, todėl jo gerų darbų sąrašą galime papildyti savaisiais.
Draudžiama niekinamai elgtis su mirusiais savo šeimos nariais, kad ir kokiu tas žmogus buvo, jokiu būdų negalima palaidoti jo nederamai. Kitaip prasidės nelaimių laikotarpis, kaip kadaise tikėjo žmonės. Net ir nelabai geras žmogus turi teisę atgulti į amžino poilsio vietą; ne tik fizinę, bet ir moralinę. Visgi, atsikratyti „apleisto mirusiojo“ įtakos yra labai sunku. Privalome rimtai susimąstyti ir suvokti problemos esmę. O tada ją išspręsti.