Kiekvienas šuo nusipelno savo senatvę praleisti mylinčiuose, saugiuose ir jaukiuose namuose. Deja, bet taip pasiseka tikrai ne kiekvienam. Daugelis senų šunų savo gyvenimo saulėlydį praleidžia prieglaudoje, nes beveik niekas nenori jų priimti į savo namus.
Tačiau, laimei, yra žmonių, kurie atveria savo širdis vyresniems šunims ir nori suteikti jiems nuostabius paskutinius gyvenimo mėnesius ar metus. Taip pasielgė ir šio straipsnio herojus, kuris iš prieglaudos pasiėmė pagyvenusį sergantį šunį ir suteikė jam antrą šansą pamilti gyvenimą.
Zachas Skow yra Kalifornijoje įsikūrusios ne pelno siekiančios organizacijos „Marley’s Mutts Dog Rescue“ įkūrėjas . Jis ne tik prižiūri šunis, bet ir stengiasi surasti jiems kuo geresnius nuolatinius namus. Tačiau kai jis išvydo vyresnį šunį vardu Henris, jis suprato, kad turi jam padėti.
Henrio istorija
Šio šuns savininkai į prieglaudą jį atidavė dėl to, kad šuo jau buvo labai senas, 16 metų, ir turėjo daug sveikatos problemų: buvo praktiškai kurčias, sunkiai matė ir sirgo vėžiu.
„Prisimenu jo veido išraišką. Mačiau, kad jam skauda“, – pasakoja Zachas. „Jis buvo labai senas šuo, sirgo vėžiu, jautėsi blogai, duso ir drebėjo.“
Zachas nusprendė pasiimti šunį ir tapti jo globėju. Vyras tikėjo, kad jam liko nebedaug, galbūt kelios savaitės, todėl jis norėjo, kad gyvūno paskutinės akimirkos būtų praleistos mylinčioje ir saugioje aplinkoje.
Visiškai atsigavo
Taigi, Henris gana greitai iš prieglaudos pateko į savo Zacho namus. Savininkų nuostabai, dėl meilės ir puikios priežiūros jis neatpažįstamai pasikeitė. Iš liūdno, letargiško senuko jis virto linksmu, energingu šunimi.
„Tiesiogine to žodžio prasme, jis jautėsi geriau kas valandą“, – sako Zachas. „Šuo, kuris atrodė stovįs ant gyvybės slenksčio, staiga ėmė bėgioti ir žaisti sode“.
Zachas pasirūpino, kad Henrį kamuojantis vėžys būtų išoperuotas, o po to šuo tęsė savo transformaciją.
„Jis kiekvieną rytą bandydavo šiek tiek bėgti“, – pasakoja Zachas. „Ir kiekvieną dieną šis bėgimas buvo ilgesnis ir energingesnis.“
Tai puikiai parodo, kad vyresniems šunims irgi reikia dėmesio ir meilės. Jei ne Zachas, Henris greičiausiai būtų gana greitai palikęs šį pasaulį būdamas prieglaudoje arba, dar blogiau, jis galėjo būti ir užmigdytas. Tuo tarpu meilė, kurią jam suteikė vyras, privertė šunį atsigauti.
„Manau, kad pagrindinė Henrio pokyčių priežastis buvo ta, kad jis tapo mūsų šeimos nariu“, – teigia Zachas.
Nuolatiniai namai
Bėgant savaitėms, Henrio būklė tik gerėjo ir buvo aišku, kad jo laukia dar daug gyvenimo, todėl Zachas nusprendė surasti jam nuolatinius namus.
Daugelis žmonių juo susidomėjo, tarp jų ir Cara Aguilar, kuri jį, kaip teigia, tiesiog įsimylėjo.
„Žinojau, kad jis turi tapti mano gyvenimo dalimi. Mes turėjome jį pasiimti“, – pasakojo Cara. „Mes norėjome, kad jis jaustųsi mylimas savo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Džiaugsimės jo draugija tiek, kiek galėsime. Jis paliks šį pasaulį apsuptas meilės.“
Henriui prireikė šiek tiek laiko apsiprasti naujuose namuose, bet jis tik dar kartą parodė, kad kaip senas šuo jis turi daug drąsos.
„Pirmas dvi savaites miegojau su juo apačioje, nes jis buvo šiek tiek drovus. Jam reikėjo laiko apsiprasti naujoje vietoje“, – sakė Cara. „Bet po dviejų savaičių jis tiesiog pražydo. Kiekvieną dieną jis jautėsi vis labiau pasitikintis savimi ir norėjo leistis į vis ilgesnius pasivaikščiojimus. Jis be pertraukos galėjo nueiti 1,5 km.“
Paskutinės gyvenimo akimirkos
Deja, bet Henris mirė birželį. Guodžia tai, kad paskutines akimirkas jis praleido mylinčių žmonių apsuptyje.
„Henris mirė ramiai, mes buvome kartu su juo“, – rašoma šeimos pranešime. „Tai labai skaudi netektis. Jis suteikė mūsų šeimai labai daug džiaugsmo. Jis buvo saulės spindulys sunkiomis dienomis ir kiekvieną dieną siūlė besąlygišką meilę… Žinau, kad jis suteikė džiaugsmo daugeliui žmonių, kaip ir mano šeimai. Tokios meilės negalime palyginti su niekuo kitu.“
Nors Henris ir paliko šį pasaulį, jo istorija yra labai įkvepianti ir laiminga. Visi reiškia didžiulę padėką tiems žmonėms, kurių dėka šis vyresnis šuo galėjo praleisti paskutines savo dienas apsuptas meilės.
Jei ši istorija jus palietė, pasidalinkite ja. Galbūt tai paskatins ir kitus žmones globoti vyresnius šunis, ir paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis suteikti jiems kuo daugiau meilės.