Mano draugės naujas vaikinas „tikriausiai buvo alergiškas katėms“, todėl ji užmigdė savo katę. Ji tiesiog pasikvietė veterinarą į namus ir paprašė, kad jis užmigdytų jos katę. Ji neieškojo kitų išeičių, ji net niekam nepasiūlė priglausti jos katę… Jos vaikinas pritarė tokiam sprendimui.
Ar esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname? Norėčiau tikėti, kad taip, tačiau kai kas verčia tuo abejoti…
Visada maniau, kad mano draugė yra puikus žmogus. Mes kartu praleisdavome daug laiko, viskuo dalinomės… Ji turėjo katę. Jauną, juodą ir labai judrią. Vėliau mano draugė susirado vaikiną, kuris atsikraustė gyventi pas ją. Vieną dieną atėjau jos aplankyti, tačiau niekur nemačiau katės.
Draugė pasakė, kad jos vaikinas „turbūt buvo alergiškas katėms“, todėl ji savo augintinę užmigdė. Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Draugės balso tonas išdavė, kad ji jaučiasi taip, tarsi būtų padariusi didžiulį žygdarbį.
Praėjo pora metų. Mano draugė su tuo pačiu vaikinu persikėlė į naujus namus ir pasidalino nuotrauka iš įkurtuvių vakarėlio. Rankose ji laikė katę, o prie nuotraukos buvo užrašiusi: „mūsų naujas šeimos narys“. Aš jos nepasveikinau.
Po kelerių metų šią istoriją papasakojau draugui, kurį laikiau nuostabiu žmogumi. O jis man sako: „Kaip galima išmesti iš savo gyvenimo žmogų dėl kažkokios katės? Juk tai – kvailas žvėris. Aš taip pat atsikračiau savo šuns dėl merginos ir tikrai dėl to nesigailiu“.
Po tokių žodžių iš savo gyvenimo teko išbraukti dar vieną žmogų…
