Psichoterapijoje yra tokia prielaida: aš, tai yra, mano savijauta, tokia, kokia ji yra, atsiranda dėl kitų žmonių įtakos. Kitaip tariant, tai, kaip jaučiatės būdami su vienais ar kitais žmonėmis, priklauso nuo jų pačių, ne tik nuo jūsų. Iš to galima daryti dvi išvadas: viena vertus, kiti jus sukuria kaip dėlionę ir dovanoja kaip dovaną, kurios jūs nepasirinkote. Kita vertus, pakeisdami savo aplinką ir požiūrį į dabartį, galite pasirinkti, kuo norite būti. Sunkiausia pasakyti kitiems žmonėms ne, bet jei norite nebekentėti nuo toksiškų santykių, išmokite tai padaryti.
Apskritai apibendrindami galime pasakyti, kad yra tik dviejų rūšių santykiai. Sąlyginai autonomiški, kuriuose galite vystytis, o jūsų psichika tampa vis sudėtingesnė. Juose įgaunate patirties, kuri keičia jūsų suvokimą.
Kiti – priklausomybę keliantys santykiai, kur nėra raidos, o tik įprasti būdai, kuriais pasinaudojama, norint paslėpti tikrąjį save nuo to, kas yra šalia. Šiuose santykiuose dar kartą patvirtinate savo niūrias baimes dėl savęs, kitų ir viso pasaulio.
Kartą prancūzų rašytojas Žanas Polis Sartras parašė knygą „Būtis ir niekis“. Šis žodžių junginys sulaukė daugybės mąstytojų dėmesio ir paaiškinimų. Pasiūlysime jums dar vieną: dabar daug kas kalba apie tai, kad padedami kitų žmonių atidarome portalus savo vidiniams demonams. Įvairių psichologų terapinė patirtis gali lengvai tuo įtikinti: dažnai žmonės sugeba įžvelgti vos pažįstamuose žmonėse savo tėvus, klasės draugus, partnerius! Jie užmezga santykius pagal jau žinomą modelį, net jei tai jiems visai nepatinka.
Iš ko susideda santykiai, kurie sukelia priklausomybę? Pirmasis ingredientas vadinamas projekcija. Projektuojame kitų jausmus ir lūkesčius, kurie yra kilę iš praeities. Kas konkrečiai? Tai galite sužinoti terapijoje, norėdami atskirti ankstesnę savo gyvenimo patirtį nuo esamos situacijos. Pasitelkę „neigiamus“ jausmus galite atrasti tikrovę.
Antrasis ingredientas yra viltis. Ji išlaiko mūsų iliuziją, kad galime pakeisti partnerį savo asmeninėmis pastangomis, suteikdami jam daugiau meilės, padidindami kontrolę ar užkraudami jam dar daugiau rūpesčių. Tai verčia mus tikėti, kad jei šiek tiek daugiau paspausime partnerį, būsime verti to, ko mums trūksta – švelnumo, nuoširdumo, tarpusavio supratimo.
Trečiasis ingredientas yra baimė. Baimė katastrofiškų padarinių, jei nutrūktų tokie santykiai.
Viena sėkmingai dirbanti jauna moteris, bijojo, kad negalės išgyventi atmetimo jausmo, kuris atsiras, jei ji nebeatitiks savo jauno vyro lūkesčių. Tačiau dirbdama ji aiškiai matė, kad ji jau buvo atmesta – nuo pat pradžių santykiai buvo toksiški, kuriuose jai buvo daug kas draudžiama. Atmesta ji dėl to, kad jai partneris jai niekuomet neskyrė kažkokio reikšmingo vaidmens. Tai, ko ji labiausiai bijojo, jai jau seniai buvo nutikę. Ar įmanoma toksiškus santykius paversti sveikais? Tik tada, kai abu partneriai suvokia, kas su jais vyksta, ir yra pasirengę pakeisti savo gyvenimą. Išmokite kalbėtis vienas su kitu.
Sveikas protas sako, kad tik „teigiami“ jausmai gali būti geros savijautos ir sveikų santykių šaltinis – tai palaikymas, džiaugsmas, dėkingumas. Tačiau tai nėra visiškai tiesa: „neigiami“ jausmai – nusivylimas ir atstūmimas – taip pat gali būti labai svarbūs santykiuose, nes šie jausmai padeda mums suvokti ir priimti tikrovę, net jeigu kartais tą padaryti yra labai sunku.
Išmokite pasakyti partneriui, kaip jaučiatės. Visuomet prisiminkite, kad niekas negali jūsų priversti ko nors daryti, jeigu nenorite.