Pripažinkite, juk gyvenime būna tokių situacijų, kad padėjote kokiam nors jums artimam žmogui, kai jam buvo labai sunku.
Gal jis patyrė netektį ar sunkią ligą, gal buvo atimtas turtas, pareigos, išmestas iš kažkur, gal kam nors buvo skolingas ir žeminamas.
Jūs išsaugojote ir palaikėte žmogų. Visą sunkų laikotarpį buvote šalia. Galiausiai tas žmogus pakilo ant kojų, pasveiko, pagerėjo jo padėtis, atsirado pinigų…
Staiga tas žmogus atsiriboja nuo jūsų arba pradeda vengti bendravimo. Jei skambinate ar rašote, jis nelinkęs atsakyti arba visai neatsako.
Santykiai atvėso ir išgaravo, o jūs vis galvojate, kas nutiko? Juk jūs išgelbėjote žmogų, išgydėte jį nuo bėdų ir kančių!
Štai kas atsitiko: jūs buvote vaistas žaizdoms gydyti. Tabletės skausmui malšinti. Kai žmogus pasveiko, jis išmetė jus kaip nereikalingas tabletes.
Tokiam žmogui jūs primenate apie netinkamą laiką ir jo atmintyje esate susijęs su blogais įvykiais.
Nelabai kilnūs ir padorūs žmonės taip daro. Žmonės, linkę naudotis kitais, kai jiems reikia vaistų, pastogės ir pagalbos. Jei žmogus atsiriboja – gerai, kai bent jau priežastis aiški.
Neturėtumėte per daug liūdėti, kad tokie žmonės pasitraukė iš jūsų gyvenimo. Ateityje jie jūsų nebeskaudins ir būsite tik laimingesni.