Neseniai pas mane atėjo anūkė ir paklausė, ar mums buvo smagu vaikystėje, – juk neturėjome nei kompiuterių, nei telefonų. Kaip mes žinojome, kur yra mūsų draugai, jei negalėjome jiems paskambinti? Žiūrėdama į ją tik nusišypsojau ir nusprendžiau papasakoti apie žaidimus mūsų kieme. Papasakojau savo anūkei, kaip smagiai leidome laiką po pamokų ir per vasaros atostogas.
Turėjome didelį namą, o kieme visada buvo daug įvairaus amžiaus vaikų. Mes visada žaisdavome kartu, ir visiems būdavo smagu. Po pamokų, šiltą rudenį ir ankstyvą pavasarį, visada žaisdavome kamuoliuku ir šokinėjimo virvute, piešdavome ant asfalto. Savaitgaliais, kai susirinkdavo daugiau vaikų, visada žaisdavome slėpynes. Kiekvienas bandė sugalvoti savo unikalų skaičiavimo eilėraštį, kad kiti negalėtų nuspėti, kada skaičiuojantis eis ieškoti pasislėpusių vaikų. Pamenu, kartą visą vasarą kūriau eilėraštį, kad rugpjūtį, grįžusi iš kaimo, nustebinčiau draugus.
Vasarą dauguma vaikų kur nors išvažiuodavo. Vieni važiavo į stovyklą, kiti – pas gimines prie jūros, treti – pas močiutę į kaimą. Kaime pas močiutę taip pat susirinkdavo nemažai vaikų, todėl mes visada žaisdavome kieme. Net nepamenu, kad kada būtume sėdėję namuose. Net jei lydavo, susirasdavome pastogę ir žaisdavome toliau. Ką veikti namuose? Per televiziją tik tam tikru laiku buvo rodomi animaciniai filmukai, o skaityti greitai pavargdavau. Neturėjome tokios žaidimų ir edukacinių užsiėmimų įvairovės, kaip dabar turi mūsų anūkai.
Kieme visada girdėjosi skambus vaikų juokas. Kas kartą, kai susitikdavome, nuspręsdavome, ką veiksime. Šokinėdavome per gumytę, žaidėme kvadratą ar „valgoma-nevalgoma“. Visose veiklose dalyvavo ir mergaitės, ir berniukai.
Namuose nebūdavome ir žiemą. Rogutės, pačiūžos, slidės – tai visos žiemos sporto šakos. Be to, kieme visada vykdavo sniego mūšiai. Buvo statomos sniego pilys ir kiekviena komanda gynė savo tvirtovę. Po mūšio, kaip susitaikymo ženklą, visi kartu pastatydavome sniego senį. Kai grįždavome namo, ir patys atrodydavome kaip sniego seniai – tiek sniego būdavo prilipę prie drabužių. Mes beveik nesirgome ir viską spėdavome padaryti. Atrodė, kad paroje yra tiek daugiau valandų.
Na, ir svarbiausia – išmokome bendrauti ir derėtis. Mes buvome fiziškai išsivystę ir buvome daug atsparesni. Sužinojome, kad žmonės gali būti skirtingi ir skirtingai reaguoti į žodžius ir veiksmus. Praėjome drąsos ir lyderystės mokyklą. Štai kodėl gyvenime pasiekėme daugiau ir atkakliai ištvėrėme sunkumus. Žiūrėdama į savo anūkę, pradėjusią lankyti pirmąją klasę, joje visiškai nematau savarankiškumo. Kaip ji ras savo daiktus mokykloje?
Vis dėlto, būdama septynerių, ji lengvai valdo telefoną, planšetę ir kompiuterį. Ji suranda jai reikalingą informaciją ir gali vaizdo skambučiu paskambinti geriausiam draugui ar mamai darbe. Kai man sunku, kreipiuosi į ją pagalbos. Ji viską daro greičiau ir lengviau. Pagalvojau, kad tikriausiai kiekviena karta turi savų privalumų. Bėgome greitai ir buvome judrūs, o mūsų anūkai greitai įvaldo skaitmeninę realybę. Ko gero, viskam yra savas laikas, todėl progresą turime priimti kaip natūralų reiškinį ir nesidairyti atgal.