1945 metais jam pavydėjo visi kolegos kariai: kone kasdien jis gaudavo laiškų iš sužadėtinės. Bet vienas laiškas netyčia buvo pamestas…
Suglamžytas popierius, sulietas kava ir pageltęs nuo amžiaus, ant jo – ilgas mylimosios Dorotės laiškas kariui Hariui Hughesui. Jis išėjo į karą ir atsisakė ją vesti, nes bijojo, kad jauna mergina taps našle. Ji pažadėjo rašyti jam kiekvieną dieną ir jo laukti.
Taip viskas ir susiklostė: laiškai iš Dorotės kiekvieną dieną atvykdavo į pulką kartu su laikraščiu „Manchester Evening News“. Haris išgyveno, grįžo namo ir vedė savo mylimąją. Jie susilaukė trijų vaikų.
Jų dukra Barbara negalėjo patikėti savo akimis, kai su ja susisiekė didelis Mančesterio prekybos centras ir parodė tarp popieriaus šiukšlių rastą seną laišką: „Sveikas, brangusis. Siunčiu tau savo įprastą „savaitės vidurio“ laišką… Tavo atsakymas mane nepaprastai nudžiugino. Man buvo malonu sužinoti, kad tu nesergi. Labai didžiuojuosi, kad mokaisi vairuoti. Jau įsivaizduoju, kaip mane išsiveši kur nors pasivaikščioti. Rašysiu tau tol, kol grįši.“
„Mama dažnai mums pasakodavo, kaip rašė tėvui, kol jis buvo kare. Ji aprašė, kas vyksta mieste, kokios žinios apie karą juos pasiekia. Iš viso ji jam išsiuntė kelis šimtus laiškų, tarp kurių buvo ir Kalėdų bei Valentino dienos atvirukų“, – prisimena Barbara. Ji įsitikinusi, kad senas laiškas prekybos centre atsidūrė absurdiškai: greičiausiai seną popierių kažkas supainiojo su pirkinių sąrašu ir nusinešė į parduotuvę, kur jis buvo pamestas.
„Tėtis nemėgo kalbėti apie karą. Vienintelis dalykas, kurį jis dažnai prisimindavo, buvo mamos laiškai. Todėl esu dėkinga, kad parduotuvė to laiško neišmetė“, – sako Barbara.
Haris ir Dorotė nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Vyras mirė 2011 metais, sulaukęs 90 metų, jo žmona mirė sulaukusi 93 metų. Jų dukra sako, kad visą likusį gyvenimą jie buvo įsimylėję ir „visiškai atsidavę vienas kitam“. Kiekvieną dieną jie pirkdavo tą patį laikraštį – „Manchester Evening News“ ir kiekvieną numerį skaitydavo nuo pradžios iki pabaigos.
