Praėjusio šimtmečio pradžioje per anksti gimusiais vaikais niekas nesirūpino. Gydytojai tiesiog nesuteikė jiems galimybės gyventi, todėl jie mirdavo dėl natūralių priežasčių. Pakeisti šią situaciją ėmėsi visiškai su medicina nesusijęs žmogus.
„Kai matai šiuos vaikus (jų yra apie dvidešimt penkis), pagalvoji, kaip tokie maži padarai gali būti žmonės. Jie labiau atrodo kaip mažos beždžionėlės, o ne kaip būsimi vyrai ir moterys“, – tokiais žodžiais savaitraščio „Pasaulio mugė“ straipsnyje „Gelbėkime vaikus“ žurnalistas aprašė tai, ką pamatė inkubatorių parodoje 1933 m.
Praėjusio amžiaus pradžioje neišnešioti kūdikiai nebuvo gelbėjami. „Jei gimei silpnas, vadinasi, nepriklausai šiam pasauliui“ – taip jie elgėsi su vaikais, gimusiais per anksti. Visi, išskyrus Martiną Coney. Šis žmogus neturėjo medicininio išsilavinimo, o su mokslu taip pat neturėjo nieko bendra, nors save laikė prancūzų gydytojo Pierre’o-Costa Boudin protežė.
Martinas Coney neišnešiotų kūdikių priežiūrą pavertė verslu, o tai savo ruožtu išgelbėjo mažiausiai 6500 vaikų gyvybes. Coney išpopuliarino inkubatorius Europoje, kur viešai buvo rodomi neišnešioti kūdikiai. Kūdikių inkubatoriai buvo sukurti dar 1880-aisiais Paryžiuje.
Pirmąją „kolekciją“ Martinas Coney atvežė į tarptautinę parodą Berlyne 1896 m. Po to jis rodė savo „eksponatus“ dar keliuose svarbiuose renginiuose. 1903 m. pirmoji tokia paroda įvyko JAV. Ekspozicija buvo tokia sėkminga, kad Coney ją uždarė tik 40-ųjų pradžioje.
Norintys pamatyti kūdikius inkubatoriuose turėjo susimokėti 25 centus. Didžioji dalis šių lėšų buvo skirta neišnešiotų kūdikių priežiūrai. Tai kainavo nemažai – vieno kūdikio paros priežiūrai tekdavo skirti apie 15 JAV dolerių (dabar tai atitiktų maždaug 400 JAV dolerių).
Laimei, inkubatoriai buvo labai populiarūs, o visas išlaidas padengė bilietų pardavimas – amerikiečiai noriai mokėjo už tai, kad pamatytų kovą už gyvybę savo akimis. Tai į parodą priviliodavo ištisas šeimas.
Praėjusio amžiaus pradžioje neišnešioti kūdikiai buvo laikomi kažkokia genetine klaida. Jie nebuvo slaugomi ir tiesiog buvo paliekami mirti. Coney bandymai tokiu būdu slaugyti vaikus buvo plačiai kritikuojami medikų bendruomenės. Nepaisant to, būtent dėl jo įdirbio buvo išgelbėta apie 6,5 tūkst. kūdikių. Jam taip pat pavyko pakeisti Amerikos ir Europos gydytojų požiūrį į šią problemą: išblėsus susidomėjimui inkubatoriais (40-ųjų pradžioje), ligoninėse pradėjo kurtis specialūs skyriai neišnešiotiems kūdikiams prižiūrėti.
Martino Coney svajonė tapo realybe. Nors jis pats mirė maždaug 50-aisiais, būdamas 80 metų visiškoje užmarštyje ir skurde, jo idėja vis dar gyvuoja.