Ar kada susimąstote, koks mūsų gyvenimas trumpalaikis… Tikriausiai prisimenate, kad dar visai neseniai buvote mažas, žaidėte savo kambaryje, o mama tuo metu virtuvėje kepė jums pyragą.
Mama visada atrodė jauna, graži, tokia rūpestinga ir mylinti. Tada prasidėjo studijos, sava šeima, vis rečiau sutinkate savo tėvus… O susitikę staiga suprantate, kad laikas nieko negaili.
Raukšlės, pavargusios akys, nerangumas judesiuose, užmaršumas ir lėtumas… Mama paseno. Ir tai įvyko tarsi staiga, akimirksniu. Ir tada suprantate, kad greitai jūsų mamos, brangiausio, artimiausio ir mylimiausio jums žmogaus, nebeliks…
Perskaitykite šį nuostabų eilėraštį apie mamą.
Skirta visoms mamoms:
Mama sensta.
Jos nebedžiugina
Draugų skambučiai ir anūkų išdaigos.
Metai ir nuovargis slegia tavo pečius,
o rankos nenori pakilti,
kojos nejuda – jėgos išseko.
Akys ašaroja, balsas truputį dreba.
Vakar išgirdau ją sakant:
„Prašau, Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi“…
Mama serga.
Ji negali užmigti naktį –
Visos svajonės baigėsi seniai.
Ji guli ir laukia: o jei vikri zylutė
Ryte snapu pabels į langą?
Uždegsiu žvakes – padėk man Dieve –
Suteik jai sveikatos ir man stiprybės.
Tegu mama tampa bent kiek jaunesnė,
O išminties suteikia mums abiems.
Pati esu mama. Neslėpsiu to nuo niekieno –
Galiu būti ir nepakenčiama, ir atšiauri.
Ir žinau, kad kartais įžeidžiantys
Epitetai išskrenda iš mano burnos.
Žinoma, ne iš piktumo, o iš nusivylimo…
Galiu pasakyti nereikalingus žodžius…
Neįsižeiskite, sūnūs, neįsižeiskite –
Kartais lengviau atleisti nei suprasti
O tu, mieloji mama, drąsiai šypsokis,
Žiūrėk – pavasaris vėl pakeliui.
Gyvenk ilgiau. Žinai, mums labai svarbu,
kad šalia mūsų būtų močiutė ir mama…
