Amy Jandrisevits gamina lėles neįgaliems vaikams. Lėlės yra tarsi mažųjų antrininkai. Vaikai nuoširdžiai džiaugiasi matydami, kad yra ne vieni.
Mes, žmonės, trokštame priklausyti vienai ar kitai grupei – bendrauti su tokiais pat kaip mes patys. Vaikams su negalia gali būti skaudu suvokti, kad jie yra kitokie.
Jau anksčiau rašėme apie Joshą Marshallą ir jo sūnų Gabrielių. Kai 2015-ųjų kovą Gabrieliui buvo diagnozuotas smegenų vėžys, berniukui, suprantama, buvo nepaprastai sunku. Tačiau vaikui buvo sunku net po sėkmingos operacijos. Gabrielis visą gyvenimą bus kitoks. Po operacijos ant galvos liko didelis randas. Berniukas pasakė tėvui, kad jaučiasi kaip pabaisa.
Joshas Marshallas galėtų būti nominuotas „metų tėčio“ nominacijai. Jis pasakė savo sūnui, kad nori turėti identišką randą, jog jie kartu jaustųsi kaip monstrai. „Pasakiau jam, kad jei žmonės nori spoksoti, gali spoksoti į mus abu“, – tikina Marshallas.
Amy Jandrisevits pasirinko ne tokį drastišką būda padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Ji pradėjo gaminti lėles. Kaip buvusi socialinė darbuotoja, ji puikiai supranta, kad vaikų skirtumai atsispindi žaidimuose – lėlėse. Tai įkvėpė ją sukurti lėlę „A Doll Like Me“.
„Kai dirbau su vaikais, žaidimų terapijoje naudodavau lėles, kurios padėtų vaikams išreikšti save. Sunku pasakyti vaikui, kad jis gražus, kai jis nenori pažvelgti į save“,– teigia Amy portale „Inspire More“.
Taigi, ji pati pradėjo gaminti skudurines lėles vaikams su negalia. Kiekviena lėlė yra rankų darbo ir turi tokią pačią unikalią išvaizdą, fizinę negalią ir etninę kilmę, kaip ir vaikas, kuriam lėlė yra sukurta.
Kartais Amy gauna paramą iš ligoninių už lėles, kurios iš tikrųjų kainuoja 100 dolerių. Ji tikisi, kad vieną dieną galės lėles vaikams tiesiog padovanoti ir vaikų šeimoms nereikės mokėti.
„Psichinė sveikata turėtų būti būtina sveikatos priežiūros dalis, juk psichinė sveikata tokia pat svarbi kaip fizinė“, – teigia moteris.