– Ar žinote, kas yra blogiausia senstant?
– Kas?
– Jūs tampate nematomas. Kol esate jaunas, būnate kažkuo, esate gražus, negražus, stiprus, patrauklus, baisus, seksualus… visa tai praeina su amžiumi. Jūs tampate dar vienu senuku su padėvėtu švarku. Jūs tampate nematomas. Permatomas…
Tai yra tiesa. Seneliams ir senelėms amžius tampa vieninteliu individualiu bruožu.
Atkreipkite dėmesį, apie senus žmones nesakoma: jis yra inžinierius, o ji – buhalterė. O sakoma: jam 76, o jai jau daugiau nei 80 …
Sulaukus tam tikro amžiaus smarkiai sumažėja žmonių, galinčių pažinoti pagyvenusį žmogų: kas jis buvo, ką žino, ką myli, kaip gyvena. Jo draugai, kolegos arba mirė, arba tapo beveik nejudrūs. Jie išeina iš namų tik eidami į artimiausią parduotuvę ir nustoja susitikinėti vienas su kitu.
Vaikai su savo draugų ratu išvyko gyventi į atskirus namus kitoje miesto pusėje ir myli savo „gimdytojus“ tik per mobilųjį telefoną. Seno žmogaus laiptinė nenumaldomai užsipildo naujais kaimynais. Taip, ir parduotuvėje nebelieka pažįstamų pardavėjų.
Nauji aplinkiniai kieme apie senolius žino tik jų buto numerį ir amžių. Du skaičius. Kam rūpi skaičiai? Geriausiu atveju aplinkiniai padės panešti krepšį ir padės jį prie durų. O kas vyksta už durų, kam tai įdomu.
Seni žmonės yra bevardis pasaulis.
Mes dažnai nesuvokiame vakuumo, kuris palaipsniui supa mūsų senstančius tėčius ir mamas. Nesuprantame, kodėl mama mums esant darbe 5 kartus per dieną skambina telefonu ir labai trukdo. Kodėl tėtis reikalauja atsiskaityti apie dalykus, kurie jo visiškai neliečia… Seni žmonės tiesiog nori, kad juos kas nors atpažintų iš balso. Taigi, jie skambina, bijodami prarasti ir šią giją. Jie skuba ja naudotis, kol ji dar nenutrūko…
Vaikystėje gyvenau dideliame name. Kiekvienoje laiptinėje turėjome savo „močiutę“. Ne, močiutė buvo svetima, bet visa laiptinė naudojosi močiutės paslaugomis. Jai buvo paliekami raktai iš mokyklos grįžusiems mažamečiams, kai jų tėvai dar darbe. Raktai buvo padedami ant jos stalo iš faneros koridoriuje. Ant jo dėjo ir raštelius, kad perduotų vaikams. Juk vaikai visada viską pamiršta (ne visi turėjo namuose telefonus).
Močiutė ant popieriaus lapo didelėmis raidėmis surašė numerius raktų pakabukams ir kruopščiai juos išdėliodavo ant to paties fanerinio stalo.
Ji visada juos atiduodavo su palinkėjimo žodžiais. Mano draugui, plonam kaip pieštukas, ji vis primindavo: „Žiūrėk, papietauk!“.
Man buvo griežtai įsakyta vos grįžus namo persirengti mokyklinę uniformą, o pusę trijų „eiti prie akordeono“. Mokiausi muzikos mokykloje groti akordeonu.
Ji apie mus žinojo daugiau nei žinojo mūsų tėvai. O vakare duodavo jiems ataskaitą. Kažkam ištrūko saga, šis grįžo namo be portfelio, o tas „visą laiką kosėja“.
Močiutė gyveno antrame aukšte. Vasarą, kad nereiktų lipti į savo namus, dažnai bėgdavome iš kiemo pas ją – Duokite atsigerti! – Ir močiutė mums atnešdavo pilną emaliuotą puodelį skanaus vandens iš čiaupo.
Ir tada mes užaugome. Tėvai nebebijojo, kad mokykloje pamesime raktus ir duodavo juos neštis su savimi. Išmokome patys gamintis maistą.
Močiutė laiptinėje tapo nebereikalinga. Todėl visiškai nepastebėjome, kaip ji dingo.
O dabar aš pagalvojau, kad net nežinojau, kuo ji vardu.