Ne visada gyvenime vyksta tik džiugūs ir džiaugsmingi įvykiai, kurie sukelia teigiamas emocijas. Retsykiais draugus ar artimuosius neišvengiamai ištinka tragiški įvykiai, kurie, be abejo, neigiamai paveikia jų emocinę būseną. Tokiais momentais kyla natūralus noras suteikti moralinę paramą, užjausti sielvartą išgyvenantį žmogų. Tik ne visi tiksliai žino, kaip elgtis, ką pasakyti gedinčiam asmeniui.
Norėdami jam padėti, turite suprasti, kokius etapus išgyvena jūsų mylimas žmogus.
Sielvarto etapai
Žinoma, kiekvienas žmogus trauminius įvykius suvokia savaip. Tačiau jausmus, kuriuos sukelia trauminiai išgyvenimai visgi galima suskirstyti į keletą etapų, kiekviename naujame etape žmogus išgyvena skirtingus jausmus.
Pirmoji stadija – šokas. Žmogus gali nesuvokti, kas atsitiko, gali netikėti, kad būtent jam taip nutiko. Šiuo laikotarpiu gali pasireikšti abejingumas aplinkai, nemiga, per didelis aktyvumas ar visiška apatija. Šis etapas paprastai trunka nuo kelių minučių iki poros savaičių.
Antroji pakopa – kančia. Šiame etape vyrauja pasyvumo periodai. Žmogus praranda gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas vyksta, jis jaučia didelį nerimą, užvaldo noras pabūti vienam. Fiziniai pojūčiai: žmogus ima skųstis galvos skausmais, diskomfortu pilve, gali būti jaučiamas gumbas gerklėje. Šis etapas trunka nuo mėnesio iki dviejų.
Susitaikymo stadija ateina iš karto po kančios. Jos trukmė priklauso nuo sielvarto sunkumo. Pavyzdžiui, po mylimo žmogaus mirties susitaikymo stadija trunka apie metus. Tada žmogus pradeda sveikti, jam kyla noras susidėlioti tolimesnius gyvenimo planus.
Ketvirtajai, sveikimo stadijai būdinga tai, kad žmogus jau gali ramiai kalbėti apie tai, kas įvyko, o klaikų sielvartą pakeičia lengva melancholija.
Ar reikia guosti gedinčius žmones? Žinoma, tai būtina. Tačiau verta suprasti, kad pagalba gali net pakenkti, jei nenutuokiate, kokius jausmus išgyvena jūsų artimasis ir kaip derėtų elgtis, norint jam padėti.
Taigi, suvokus, kokį etapą išgyvena gedintis žmogus, jūs galite jį paguosti, teikti paramą. Norėdami suteikti veiksmingiausią pagalbą žmogui, išgyvenančiam vieną ar kitą sielvarto etapą, turite laikytis kai kurių rekomendacijų.
Šoko stadija
Šiame etape žmogus neturėtų likti vienas. Būtina palaikyti lytėjimo kontaktą, kartu stebėti, ar žmogus priima prisilietimus. Jei jis sutinka, tuomet turėtumėte jį apkabinti, paglostyti petį. Jei pastebite, kad prisilietimai žmogui nemalonūs, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti, bet vis tiek likti šalia. Šiame etape verta duoti gedinčiajam tik paprastus nurodymus, kurie nereikalauja milžiniškų pastangų, taip pat stebėti, kad kenčiantysis neišsektų.
Šoko būsenos žmogui nereikėtų brukti jokių rekomendacijų, geriau tiesiog išklausyti žmogų, leisti jam išreikšti savo jausmus ir emocijas. Jei sielvartas kilo dėl mirties, tuomet apie mirusįjį galite pasakyti ką nors gražaus.
Tikrai nereikėtų liepti būti stipriam, kaltinti tuos gydytojus, kurie laiku nesuteikė pagalbos. Tai gali sukelti tik susierzinimą, kuris nebus naudingas.
Kančios stadija
Kančios apimtą asmenį galite bent trumpam palikti ramybėje, taip pat patartina suteikti jam fizinės veiklos, paskatinti užimti kuo nors reikšmingu. Netrukdykite žmogui verkti ar išreikšti pykčio, jei jis jaučia poreikį. Beje, jei norite, galite verkti su juo. Venkite kalbėti apie traumuojantį įvykį.
Pokalbio metu derėtų sutelkti dėmesį į jausmus, paklausti, kaip žmogus jaučiasi. Tai padės žmogui išsikalbėti, apibūdinti savo būseną ir taip ją palengvinti. Šiame etape nereikia sakyti tokių frazių kaip „baik verkti“, „kažkas kenčia labiau nei tu“ ir kt. Asmuo neturėtų būti skatinamas kreiptis pagalbos. Geriau imkitės iniciatyvos ir jį aplankykite, nes kenčiantysis gali tiesiog neturėti jėgų paskambinti.
Tai yra pagrindiniai dalykai, kuriais reikėtų vadovautis teikiant pagalbą ir paramą. Susitaikymo ir sveikimo etapą išgyvenančiam asmeniui specialios pagalbos nereikia, mat žmogus pamažu grįžta į įprastą gyvenimą. Pakanka palaikyti ryšį su juo, būti draugiškam.
Derėtų suvokti, kad teikdami pagalbą likimo palaužtam asmeniui galite padėti sau išgyventi sielvartą, jei jis palietė ne tik jūsų artimąjį. Taip pat gebėjimas suteikti kokybišką pagalbą padės užkirsti kelią kaltės jausmo atsiradimui, kuris kartais atsiranda, kai gyvybiškai svarbiu momentu apleidžiate mylimą žmogų.