Būdamas 92 metų, vyras turėjo sukaupęs net 8 milijonų vertės turtą, kurį visą užsidirbo pats, tačiau jo istorija yra išties neįprasta.
Vyro gyvenimas
Ronaldas Reedas gimė 1921 m. spalio 23 d. Jis užaugo nedideliame name Vermonte, JAV, kur jo šeima turėjo ūkį.
Vaikystėje Ronaldas labai mėgo mokyklą, nepaisant to, kad kiekvieną dieną jam iki jos reikėdavo eiti daugiau nei šešis kilometrus.
1940 m. jis pirmasis savo šeimoje gavo koledžo diplomą. Po to Ronaldas penkeriems metams stojo į kariuomenę. 1945 m. jis grįžo į savo gimtąjį miestelį ir iš karto įsidarbino degalinės prižiūrėtoju.
Čia vyras dirbo 34 metus, kol galiausiai 1979 m. jam atėjo laikas išeiti į pensiją. Tuo metu Ronaldui buvo 58 metai, tačiau jis ir toliau norėjo dirbti, todėl išėjęs iš degalinės, jis puse etato įsidarbino apsaugos darbuotoju vietiniame prekybos centre. Čia jis išdirbo dar 17 metų.
Netikėta žinia
Tačiau pasirodo, kad Ronaldas turėjo paslaptį – jis buvo ne tik apsaugos darbuotojas, bet ir sėkmingas, nors ir tylus, investuotojas. Laisvalaikiu jis studijuodavo, kaip veikia akcijų rinkos ir mokėsi, kaip iš to užsidirbti.
Ronaldas niekam nesakė apie savo papildomą veiklą, prie to prisidėjo ir tai, kad vyras uždirbtų pinigų niekada neišleisdavo. Jo hobis buvo malkų skaldymas ir jis džiaugėsi savo senu, bet puikiai veikiančiu automobiliu. Jam taip pat patiko kolekcionuoti pašto ženklus ir monetas.
Ronaldas buvo ir labai paprastas žmogus. Daugelis miestelio gyventojų prisimena, kad jis visuomet rengėsi kukliai, buvo taupus, dėl to daugelis buvo šokiruoti, sužinoję apie jo turtus. Vyro advokatė taip pat pasakoja, kad kai jam pirmą kartą teko į ją kreiptis, ji taip pat manė, kad jam gali trūkti pinigų apmokėti visas sąskaitas.
Nepaisant aplinkinių nuomonės, vyras gyveno laimingą gyvenimą. Jis vedė savo gyvenimo meilę, kurią sutiko degalinėje. Jie kartu persikėlė gyventi į didesnį namą, kurį nusipirko už 12 tūkst. dolerių. Moteris jau turėjo du vaikus, ir nors kartu su Ronaldu bendrų vaikų nesusilaukė, vyras savo įvaikius labai mylėjo. Jis apmokėjo jų mokslus koledže, nes tvirtai tikėjo išsilavinimo svarba.
Taupus milijonierius
Kai kurie miestelio gyventojai teigia, kad kartais, pamatę Ronaldą, pasiūlydavo jam finansinę pagalbą, nes iš jo išvaizdos atrodydavo, kad vyrui sunku sudurti galą su galu. Tačiau tie patys žmonės prisimena, kad pagalbos jis visuomet atsisakydavo.
Net ir būdamas 90 metų ir turėdamas nemažai pinigų, Ronaldas visuomet mieliau pasistatydavo automobilį toliau ir eidavo pėsčiomis, kad nereikėtų mokėti už parkavimo vietą.
Jis taip pat visuomet pusryčiaudavo vietinės miestelio ligoninės valgykloje. Kiekvieną dieną jis užsisakydavo puodelį kavos ir anglišką bandelę su žemės riešutų sviestu. Ronaldas visuomet sėsdavo į tą pačią vietą, pavalgydavo, išgerdavo kavą, susimokėdavo ir išeidavo.
Deja, bet po kurio laiko valgyklai teko užsidaryti, tad Ronaldas surado kitą vietą, kurioje tęsė savo pusryčių tradiciją. Ilgainiui jis susidraugavo su ligoninės plėtros direktoriumi, kuris jam pasiūlė laisvalaikiu apsilankyti vietinėje bibliotekoje. Čia vyras atrado savo naują hobį – knygas, kurias skaitė iki pat savo gyvenimo galo.