Ne kartą yra įrodyta, kad gyvūnai, ypač šunys, sukuria stiprų emocinį ryšį su savo šeimininkais, ir yra nepaprastai lojalūs. Tai reiškia, kad pripratę prie vieno ar kelių žmonių, šunys, katės ir net kiti gyvūnai patiria didelį stresą ir net depresiją, jei jų šeimininkai staiga miršta arba, jei dėl kokios nors priežasties, jie turi persikelti gyventi kitur.
Puikus to pavyzdys yra Ibrahimo Fowles’o ir jo šuns Rokio istorija. Vyras gyvena Kararoje, Italijoje, ir būdamas 65 metų nusprendė įsigyti šunį. Nuvykęs į veislyną jis išsirinko vokiečių aviganio veislės augintinį.
Vyras teigia, kad su šuniu, kurį pavadino Rokiu, labai greitai susidraugavo. Neilgai trukus jie tapo neišskiriamais draugais.
Ibrahimas ir Rokis visuomet buvo kartu, daugiausia laiko jie praleisdavo netoliese esančiame paplūdimyje. Vieną dieną, kai vyras nuėjo maudytis, Rokis buvo pagrobtas. Vyras ilgai ieškojo šuns jį kviesdamas ir klausinėdamas žmonių, siekiant gauti bent kokios nors naudingos informacijos.
Galiausiai jis sužinojo, kad jo šuo buvo pagrobtas. Kupinas vilties vyras aplankė ir visas netoliese esančias prieglaudas, tikėdamasis, kad Rokis pabėgo, o žmonės jį radę atvežė į vieną iš prieglaudų. Deja, paieška buvo nesėkminga, ir vyras turėjo susitaikyti su mintimi, kad Rokio gali daugiau niekada nebepamatyti.
Tuo tarpu pats šuo taip pat ėmėsi veiksmų ir neprarado vilties grįžti pas šeimininką. Nors pagrobėjų tapatybės ir taip pat jų planai iki šiol nėra iki galo aiškūs, žinoma tik viena, kad Rokis sugebėjo nuo jų pabėgti.
Radę klajojantį aviganį, jį priglaudė šeima iš Solerno. Jie Rokį mylėjo ir norėjo juo pasirūpinti, tačiau šuo nuo jų taip pat pabėgo.
600 km – štai tokį milžinišką atstumą Rokis nukeliavo ieškodamas savo šeimininko. Galiausiai jį priglaudė dar viena šeima, pas kurią šuo atklydo išsekęs ir kruvinomis letenomis. Ši šeima pastebėjo tatuiruotę, kurią Ibrahimas padarė Rokiui jį įsigijęs. Įdėję nemažai pastangų, Rokio globėjai sugebėjo rasti jo tikrąjį šeimininką.
Ibrahimas teigia negalėjęs patikėti savo akimis, kai po trejų metų vėl išvydo Rokį. Vyras sako, kad tikrai buvo praradęs bet kokią viltį dar kada nors išvysti savo geriausią draugą. Ir kas galėjo pagalvoti, kad šuo taip mylės savo šeimininką, kad nepaisant visko stengsis jį surasti.