Žmogus jus myli tiek, kiek yra pasirengęs dėl jūsų paaukoti. Skamba labai komerciškai. Kaip ir Nadeždos Mandelštam frazė: „Ar jis tave myli? O kiek jis dėl tavęs išleido?“ Kokia godi ponia. Nors koks savanaudiškumas: ji gyveno skurde su vargšu ištremtu poetu. Valgyti, atsiprašau, dažnai nieko nebūdavo. Vaikščiojo apsirengusi skarmalais…
Tačiau poetas buvo pasiruošęs už ją atiduoti – viską. Tiesiog – viską, ką turėjo. Ausis, akis, inkstus, gyvybę… Net negalvodamas. O kodėl galvoti, jei myli? Taigi, mūsų mažasis vaikas irgi negalvos. Ir atiduos viską, ką turi, nors neturi nieko, išskyrus žaislus ir savo kvėpavimą. Ir jis gali būti godus – nevaišinti saldainiais, prisispausti žaislą prie savęs. Taip yra normaliomis aplinkybėmis. O esant ekstremaliomis sąlygomis– net negalvos apie tai. Nes kaip gyventi ir kodėl – be mamos ir tėčio?
Ir tai yra aukščiausias meilės laipsnis. Jei viskas atleidžiama, apskritai – viskas. Jei žmogus taip padarė arba mes tikrai žinome, kad jis taip ir padarys. Ir visi santykiai, pagrįsti sveiku egoizmu, yra geras dalykas. Kol pats neatsiduri tokiame pavojuje, kad turi atiduoti viską. Ar bent jau inkstą. Arba butą. O sveikas egoistas sakys, kad kažkaip neprotinga: atiduoti savo organus ir kvadratinius metrus. O neprotingas vaikas ar poetas tai atiduos. Sakys: štai, prašau! O kaip kitaip? Tu tiesiog gyvenk!
Ir tai yra aukščiausias meilės laipsnis, daugeliui neprieinamas. Ir štai, stebisi: kodėl šie netinkami žmonės gyvena kartu? Ir dar nesveikuose santykiuose? Neteisinguose? Dėl to jie ir gyvena. O sveiki santykiai tarp dviejų protingų egoistų baigiasi blogai, bent jau vienam egoistui – jei jis suserga ar patenka į kalėjimą. Arba pasensta ir nusilpsta. Dėl jo išleis tam tikrą pinigų sumą ir po to paliks jį vieną.
Nes ten, kur tikroji meilė, nėra egoizmo. Protingo ar gyvuliško – man jie nelabai skiriasi. Nes yra tik meilė. Kurią visiems linkiu surasti ar išsaugoti.