Drugeliai – tai puiku, bet aš ne to noriu.
Drugeliai smagu, bet man jau gana.
Nes jie veda į niekur, veda ten, kur gali pasiklysti, priverčia patikėti tuo, ko nėra, kad turi kažką ypatingo, tikro. Nebenoriu painioti drugelių su meile, nes meilės rankose nelaikai kelias sekundes, kol ji išskrenda.
Drugeliai yra gerai, bet jie nežino, kaip pasilikti.
Drugeliai tiesiog nori būti laisvi, jie nori skristi iš rankų į rankas, leistis pavėjui, nemoka išsilaikyti vienoje vietoje, nepriklauso vienam žmogui, nemoka būti ištikimi, nes jie visada ieško naujų namų.
Drugeliai yra gražu, bet jie nėra tavo.
O aš noriu meilės, kuri būtų mano, noriu to, kuris nenori skristi, to, kuris nelaiko mano širdies narvu, nes joje ras laisvę. Noriu to, kuris nebijotų pasilikti. Nenoriu bijoti. Nenoriu spėlioti. Noriu meilės, kuri į mane žiūri rimtai, kuri nežaidžia mano širdimi, nes bijo ją sudaužyti.
Drugeliai yra trapūs, o aš noriu kažko stipraus ir patikimo.