Misūrio kapinių darbuotojai nebuvo labai nustebę, kai vieną naktį tamsoje pamatė judantį šešėlį. Kartais į kapinių teritoriją užklysta keturkojų svečių. Taip nutiko ir šį kartą.
Netrukus paaiškėjo, kad tai yra mažas, paklydęs šunelis, kurio būklė buvo labai prasta. Kapinių darbuotojai pastebėjo, kad šuniui trūksta didžiosios dalies kailio, o oda ant letenų atrodė sudirgusi. Netrukus buvo iškviesta gyvūnų gelbėtojų tarnyba.
Gyvūnų gelbėtoja Donna Lochmann pasakoja:
„Šunys patenka į kapines per tvorą. Jiems patinka čia būti, nes kapinėse labai tylu. Tai – tarsi būdas pasislėpti nuo žmonių“.
Donna Lochmann ir kapinių darbuotojai sukūrė planą, kaip sugauti beglobį šuniuką. Pirmiausia jie turėjo jį rasti, nes aplinkui nieko nebuvo matyti. Galiausiai vienas iš kapinių darbuotojų rado jį besiilsintį po krūmu.
Donna nuvežė šuniuką pas veterinarą. Šuo buvo pavadintas Kamperiu: toks vardas buvo užrašytas ant antkapio, kur šuo buvo rastas.
Kai Kamperis pasveiko, Donna ir jos kolegos nusprendė nuvežti šuniuką į kapines ir parodyti jį darbuotojams.
„Tai buvo tikrai jaudinanti akimirka. Mums paskambinęs kapinių darbuotojas labai džiaugėsi matydamas Kamperį, o šuo taip pat džiaugėsi šiuo susitikimu“, – pasakoja Donna Lochmann.
Vėliau Kamperis grįžo į prieglaudą, tačiau čia jis nebuvo labai ilgai. Šuniukas beveik iš karto pateko į vieno iš veterinarų šeimą. Jam vis dar buvo atliekamos procedūros, be to, šuo turėjo dėvėti drabužėlį, kol buvo gydomos odos problemos.
„Labai smagu stebėti jį žaidžiantį. Džiaugiamės, kad nuo šiol jo gyvenimas bus kur kas geresnis. Dabar jis gali tiesiog mėgautis gyvenimu“, – teigia Donna Lochmann.
Rugsėjo mėnesį Kamperis buvo apgyvendintas laikinuose namuose. Linkime jam kuo didžiausios sėkmės ateityje!
