Hanna Eline Jørgensen (24 m.) yra viena iš dviejų žmonių Norvegijoje, kuriai nustatyta neįprasta diagnozė. TV 2 šiuo metu transliuoja dokumentinį serialą „Žemas, bet daug žadantis“, kuriame sutinkame Hanna Eline Jørgensen, kaip vieną iš keturių žemo ūgio žmonių, su kuriais geriau susipažinsime serialo metu.
Seriale kalbama apie tai, ką prietarai ir socialinis stigmatizavimas daro žmonėms. Kartu tai serialas, parodantis, kaip gali rasti savo kelią, net jei jautiesi ir esi kitoks nei visi.
Hanna gimė ir užaugo Lørenskog mieste. Šiuo metu ji dirba vadybininke „Tessta Connect“. Be to, ji yra „Jørgensen & Døtre“ buhalterė. Laisvalaikį jauna moteris leidžia su šunimi Nova, žirgu Bailey. O be viso to, moteris yra Norvegijos žmonių su nanizmo sindromu asociacijos sekretorė. „Norėjau dalyvauti seriale, kad parodyčiau, jog net ir turint negalią galima gyventi visavertį ir gerą gyvenimą. Nors turiu žemo ūgio diagnozę, tai man netrukdo daryti tai, ko noriu!“, – sako Hanna.
Tačiau tai, kad Hanna galės dirbti ar turėti įprastų hobių, nebuvo akivaizdus dalykas nuo pat pradžių. Moteris serga spondiloepimetafizine displazija, tai vienas iš nanizmo (liaudiškai – nykštukizmo) tipų. Būtent šį tipą turi tik ji ir dar vienas žmogus Norvegijoje.
„Gimiau su žemo ūgio diagnoze, kuri yra daug retesnė nei „įprastas“ nanizmas. Tai kelia šiek tiek kitokius iššūkius nei sergant įprastu nanizmu, nes esu daug žemesnė ir turiu tiek nugaros, tiek klubų problemų. Mažiems žmonėms dažnai prireikia taburetės pasilypėti, o man – vežimėlio, kad galėčiau judėti. Mano diagnozė tokia reta, kad nėra atlikta daug tyrimų“, – moteris pasakoja laidoje.
9 klasėje ji dalyvavo susitikime su socialinėmis tarnybomis ir jai buvo pasakyta, kad jai nereikia galvoti apie tolesnį kelią. Medikai manė, kad moteris turės tiek sveikatos problemų, kad jei net neverta mokytis – ji niekada negalės būti pilnaverte visuomenės nare.
Visgi mergina nenorėjo pasiduoti. Ji norėjo ne tik jiems, bet ir sau įrodyti, kad sugeba susikurti gyvenimą pati. „Tada ir ten daug apie tai negalvojau, bet mama labai supyko. Ji man pasakė, kad tai nėra tiesa ir kad turėčiau būti tokio paties lygio kaip ir visi kiti. Ketinau įgyti išsilavinimą ir eiti dirbti, kiek tik galėjau, norėjau viską daryti taip pat, kaip ir kiti mano amžiaus paaugliai.“
Šiandien Hanna yra puiki visuomenės narė. Ji turi teises ir jai pritaikytą automobilį. Šiandien ji dirba visą darbo dieną pagal išsilavinimą, taip pat yra Norvegijos žmonių su nanizmo sindromu asociacijos narė, turi ponį, kuri pati su mašina ir priekaba gali nusivežti į jojimo trasą, be to – moteris neseniai įsigijo nuosavą namą.