Chrisas Stickelsas ketino būti vienišas tėtis. Ne visi manė, kad tai pavyks, net jo tėvai.
Daugeliui pirmą kartą tapti tėvais atrodo nuostabu, bet kartu ir baisu bei neįtikėtinai sunku. Turite susipažinti su daugybe naujų dalykų, rasti atsakymus į milijonus klausimų ir išmokti auginti vaiką. Chrisui Stickelsui „įprastos“ problemos buvo tik maža dalis jo iššūkių tapti tėvu. Chrisas turi Aspergerio sindromą.
Tai neuropsichologinis raidos sutrikimas, priskiriamas autizmo spektrui (ASS), sukeliantis socialinio bendravimo su kitais problemas, bendravimo ir kalbos nukrypimus, tačiau taip pat dažnai lemiantis didesnį intelektą ir itin gerą loginį mąstymą, problemų sprendimą.
Pakeitė mano gyvenimą
„Tikėjimas (mano dukra) pakeitė mano gyvenimą. Tikėjimas buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai supratau, kas yra meilė. Prisimenu nėštumą. Tai buvo šaunu. Ne daugiau, ne mažiau. Vaiko nemačiau. Tiesa ta, kad labiau nerimavau dėl pokyčių savo saugioje kasdienybėje nei dėl būsimo vaiko, kuris įžengs į mano gyvenimą.
Atėjo TA diena ir prasidėjo sąrėmiai. 14 valandų. Rėkimas. Šviesa nuo ligoninės lempų. Medicinos slaugytojos, kurios šnekučiavosi lyg kokia užsienio kalba. Mano merginai skauda. Nebuvo nė vienos detalės, kurios nepastebėjau. Negalėjau nustoti spoksoti. Ir tada ji gimė. Nuo tos akimirkos mane staiga apėmė džiaugsmas. Meilė! Aš buvau tėtis!“
Buvo apleistas
Deja, Chrisas neteko moters, su kuria turėjo dalytis visą likusį gyvenimą. Praėjus mėnesiui po gimdymo, jo mergina paliko jį dėl jo geriausio draugo. Chrisas liko su naujagimiu ant rankų kaip vienišas tėvas.
„Ką aš turėjau daryti? Mano princesė Faith liko su idiotu (manimi). Nekenčiau to, kas buvau ir ką turėjau.“ Chriso tėvai bandė įtikinti jį leisti įsivaikinti jo dukrą, jų anūkę. Bet kai dukrelė gulėjo glėbyje, laikydama jo pirštą, jis suprato, kad tai neįmanoma. „Aš niekada tavęs nepaleisiu.“, – rašo jis.
Vienišo tėvo gyvenimas nebuvo lengvas. Chrisas turėjo išeiti iš dviejų darbų, kad galėtų visą laiką rūpintis dukra. Sergant Aspergeriu kartais reikia nusiraminimo ir atsipalaidavimo, tačiau dauguma kūdikio susilaukusių žmonių žino, kad šių dalykų ir taip tėvams trūksta.
„Verksmas buvo nepakeliamas. Mano mintys visada buvo pačiame įkarštyje. Vienintelis mano tikslas buvo rūpintis šia mergaite. Ji manimi pasitikėjo! Būdavo, kai ją paguldęs rėkdavau… Užsirakindavau vonioje ir verkdavau, kol užmigdavau. Mums su Aspergeriu reikia daugiau laiko sau. Neturėjau paramos. Neturėjau saugios zonos, kur galėčiau pabėgti.“
„Bet žinote ką? Naudojau logiką, geriausią draugą žmogui, sergančiam Aspergeriu. Kūdikiams patinka rutina! Laikui bėgant tapo lengviau, nes aš perėmiau kontrolę. Iš baimės ir netikrumo, ji tapo geriausia draugė. Ji visada bus mano princesė. Išmokau sutvarkyti jai šukuoseną, gražiai aprengti ir dabar einame kartu apsipirkti!“
„Galbūt niekada nebūsiu tobulas tėtis. Bet darau viską, ką galiu ir tikrai myliu ją visa širdimi ir siela. Ir ji mane myli. Tikėjimas mane išmokė besąlyginės meilės. Aš susigrąžinau darbą ir įstojau į universitetą, kai ji buvo darželyje. Viskas tiesiog pagerėjo.“
Chriso istorija jau įkvėpė tūkstančius. Kaip komentarų skiltyje rašo viena mama: „Mano 26-erių sūnus taip pat turi Aspergerio sindromą, ir taip gera žinoti, kad jis gali būti geras tėtis. Dar kartą ačiū, kad papasakojote savo istoriją.“
Jei ši istorija jums patiko, pasidalinkite ja su draugais!