Jei kada nors abejojote, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, ši istorija jus įtikins. Vėžiu sergantis Danielis Hove’as ir šuo Gunneris buvo kartu iki paskutinio atodūsio, ir mirė vos kelių valandų skirtumu.
Danielis Hove’as sirgo kasos vėžiu. Danielio šeima palaikė jį per ligą, tačiau 11-metis labradoras buvo nenuilstantis ir niekada nepaliko savo šeimininko vieno. Gunneris ligoninėje gavo savo lovą, kad galėtų palaikyti Danieliui draugiją. Naktį ir dieną Gunneris gulėjo ir prižiūrėjo savininką.
Pablogėjus Danielio būklei, pablogėjo ir Gunnerio savijauta. Kadangi jiems abiem prastėjo sveikata ir Gunneris nebegalėjo vaikščioti, šeima turėjo priimti sunkų sprendimą nuvežti jį pas veterinarą, kad jį užmigdytų.
„Jei tėvas liūdėjo, tai šuo liūdėjo. Jei mano tėvas buvo neramus, šuo buvo neramus. Kaip reagavo tėvas, reagavo ir šuo“, – pasakoja vėžiu sirgusio paciento dukra Marie Heather.
Danielis ir Gunneris viską darė kartu iki mirties. Kai Gunneris paskutinį kartą įkvėpė, taip padarė ir Danielis.
„Visada galvojau, kas būtų blogiausia Gunneriui, ar jį užmigdyti, ar jam pamatyti, kaip miršta tėvas. Mes visada žinojome, kad jie iškeliaus iš šio pasaulio vienu metu, bet nesitikėjome, kad tai įvyks tik kelių valandų skirtumu“, sako ji. „Gunneris negalėjo gyventi be tėvo, manau, jis pasirinko išeiti su juo“, – priduria Marie.
Apkeliavo visą pasaulį
Marie Facebook paskyroje paskelbė tėvo ir šuns istoriją bei nuotraukas. Ir neilgai trukus apie jaudinančią istoriją parašė viso pasaulio laikraščiai. Tai ir yra tai, ką Marie labai vertina.
Dukra pasirodė keliuose interviu ir vietinės televizijos laidoje. „Facebook“ įraše ji rašo: „Esu visiškai priblokšta atsako, kurio sulaukė mano tėvo istorija. Su manimi susisiekė viso pasaulio žiniasklaida ir žmonės, kurie skaitė jo istoriją. Paprastai kalbėdama prieš kamerą jaudinuosi. Niekada nebūčiau prašiusi kalbėti su vietiniais naujienų kanalais, bet šis kartas buvo kitoks. Niekada nejaučiau panikos, pilvo skausmo, o rankos nedrebėjo iš baimės. Buvo patogu, jaučiausi rami ir susikaupusi, ko daug labiau tikėčiausi iš tėvo. Savo darbe jį kelis kartus kalbino žiniasklaida. Visada buvo smagu matyti jį kaip vietinių naujienų herojų.
Kai dabar žiūriu įrašus su savimi, manau, kad jis visą laiką buvo su manimi ir mane ramino bei padėjo susikaupti. Neįsivaizduoju, kaip papasakojau tą istoriją praėjus dviem dienoms po to, kai jis mirė, neišliejusi nė ašaros ar nepalūžusi.“