Kopūstai yra unikalūs tuo, kad juose yra labai daug įvairių fitocheminių medžiagų, iš kurių daugelis turi potencialių priešvėžinių savybių, tačiau svarbu, kad šis potencialas išnaudojamas tik tam tikromis sąlygomis. Kad vienos molekulės virstų kitomis, turi įvykti grandininė reakcija, o pastarosios pasekmė jau gali būti galinga priešvėžinė medžiaga.
Kryžmažiedžiai. Šiuo terminu vadinama augalų šeima, kurių žiedai yra kryžminės formos. Jiems priklauso visos kopūstų veislės, pradedant gerai pažįstamais baltaisiais kopūstais ir baigiant kiek egzotiškesniais brokoliais bei labai nepažįstamais ir mažai į kopūstus panašiais kopūstais, pavyzdžiui, jau minėtais lapiniais kopūstais ar paprastuoju rėžiuku.
KOPŪSTAI PRIEŠ VĖŽĮ
Lengviausia visada būdavo su baltagūžiais kopūstais. Mano pokario alkanos vaikystės laikais nebuvo daug produktų, bet raugintų kopūstų buvo visada. Namuose nebuvo nei vandens, nei tualeto, tačiau kiekviena šeima turėjo kieme tvartą su rūsiu, kuriame galėjo laikyti bulves ir statines iš rudens paruoštų raugintų kopūstų. Pietūs ar vakarienė nebuvo labai įvairūs. Pasninko kopūstų sriuba, bulvės su kopūstais ir nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi, rupi juoda duona, svogūnai, druska. Mėsa, sviestas ir pyragai buvo tik šventinėmis dienomis, cukrus tik paragauti, bet dažniau tik akimis paganyti. Ir mes nesirgome taip, kaip dabar. Žinoma, buvo vėžys, bet kažkur ligų sąrašo apačioje.
Dėl Dievo meilės, nemanykite, kad nostalgiški prisiminimai mane jaudina. Ne, bet viskas kažkaip įsilieja į bendrą paveikslą. Švarus oras net Vilniaus centre, fizinis aktyvumas (reikėjo juk vandens ir malkų atsinešti, dvidešimt minučių į vieną pusę ir atgal), sveiki, nerafinuoti produktai, minimalus cukraus kiekis ir tik tiems, kas jo turi. Ir nereikėjo skelbti karo vėžiui, nereikėjo su niekuo kovoti.
Grįžtant prie kryžmažiedžių, net ir šiandien tose vietovėse, kur rauginti kopūstai įtraukiami į kasdienį racioną, sergamumas vėžiu yra pastebimai mažesnis nei kitose jų nenaudojančiose vietovėse.
Norėčiau priminti, kad daktaras Budwig primygtinai patarė valgyti raugintus kopūstus (ir tai buvo svarbiausia jo protokolo dalis), pradedant dieną stikline raugintų kopūstų sulčių. Ir ne tik dėl turimų priešvėžinių savybių, kurios bus aptartos vėliau.
Nedidelė pastaba. Kopūstų šeima unikali tuo, kad joje yra labai daug įvairių fitocheminių medžiagų, iš kurių daugelis turi potencialių priešvėžinių savybių, tačiau svarbu, kad šis potencialas išnaudojamas tik tam tikromis sąlygomis. Kad vienos molekulės virstų kitomis, turi įvykti grandinė reakcijų, o pastarosios pasekmės jau yra galingi priešvėžiniai veiksniai (pačių reakcijų aprašymų su neaiškiais reagentų pavadinimais, kad būtų paprasčiau skaityti, nepateiksiu).
Tačiau reikia pasakyti, kur ir kaip vyksta šios reakcijos. Reaktorius yra mūsų burna, kurioje kramtant, pavyzdžiui, brokolius, susidaro aktyvios priešvėžinės molekulės. Taigi teiginys, kad kruopščiai kramtydami maistą padedate sau, yra teisingas jau pats savaime. Ypač tai svarbu kalbant apie kopūstinių daržovių šeimos atstovus.
O ką jau kalbėti apie raugintų kopūstų sultis. Sultyse ir pačiuose raugintuose kopūstuose fermentacijos proceso metu susidaro priešvėžinių molekulių. Apie šį procesą būtų galima parašyti atskirą knygą – šios sultys to vertos ir, beje, apie jas jau parašyta ne viena knyga. Čia norėčiau pasakyti, kad visos fermentuotos daržovės, grūdai ir vaisiai yra labai naudingi sveikatai. Jei pamenate, fermentuotose natto sojos pupelėse gausu mums draugiškų Bacillus subtilis (B.subtilis) bakterijų. Mūsų atsakas japonams – ne mažiau svarbi ir ne mažiau draugiška bakterija Lactobacilli plantarum (L.plantarum), esanti raugintuose kopūstuose.
Šios naudingosios bakterijos slopina patogenines bakterijas ir kartu kuria sveiką žarnyno florą, kuri, be kita ko, teigiamai veikia mūsų imuninę sistemą. O ryšys tarp jų yra tiesioginis. Pakanka pasakyti, kad apie 75% mūsų imuninės sistemos ląstelių yra išsidėsčiusios palei žarnyno sieneles, kurios, daugiausia esančios storojoje žarnoje, yra prisotintos bakterijų, tiek patogeninių, tiek gyvybiškai svarbių, draugiškų rūšių. Žarnyne esančių bakterijų kiekis ir prisotinimo laipsnis yra stulbinantis. Viename kubiniame mililitre storosios žarnos, sunku patikėti, bet yra trilijonas bakterijų. Visos mūsų kūno ląstelės sudaro maždaug dešimtadalį žarnyne gyvenančių bakterijų ląstelių.
Draugiškų bakterijų funkcija neapsiriboja tik dalyvavimu virškinant maistą ir patogeninių mikroorganizmų slopinimu, daugelis organizmui gyvybiškai svarbių rūgščių ir vitaminų yra jų veiklos rezultatas. Ir neatsitiktinai žarnyne yra dauguma imuninės sistemos ląstelių. Galbūt čia jų labiausiai reikia, nes joks kitas mūsų kūno organas nepatiria tokio masinio nuolatinio įvairių kenksmingų ir pavojingų mikroorganizmų antplūdžio.
Įdomu tai, kad tarp naudingųjų bakterijų ir imuninės sistemos ląstelių susiformuoja labai darnus ryšys. Prireikus šios bakterijos stimuliuoja imunines ląsteles ir skatina jas sunaikinti nekviestus svečius, tačiau kartu jos pasirinktinai slopina jų veiklą, jei paaiškėja, kad svečiai nekelia grėsmės.
Manau, neperdėsiu sakydama, kad žarnyno mikroflora, kurioje dominuoja draugiškos bakterijos, daugiausia lemia imuninės sistemos „sveikatą“. Jau vien to pakaktų, kad susirūpintume, ar pavyks išlaikyti reikiamą pusiausvyrą. Deja, šiais laikais tuo gali pasigirti nedaug žmonių, todėl probiotikai – maisto papildai, kurių sudėtyje yra naudingųjų bakterijų – yra tokie populiarūs.
Vienoje kapsulėje paprastai būna 10 milijardų bakterijų – iš pirmo žvilgsnio daug, bet iš tikrųjų tai tik lašas vandenyne. Palyginkite – stiklinėje raugintų kopūstų sulčių yra 10 trilijonų bakterijų. Tačiau net ir šie skaičiai atrodo gana kuklūs, palyginti su bendru mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų skaičiumi. Todėl raugintų kopūstų sultis reikėtų gerti kasdien, tik tada galima tikėtis lėtų, bet stabilių teigiamų žarnyno mikrofloros pokyčių ir visų su tuo susijusių padarinių.
Kad ir kokie geri ir naudingi būtų rauginti kopūstai, negalima apsiriboti vien jais. Tačiau čia susiduriame su subjektyvaus pobūdžio problemomis. Visi be išimties kopūstų šeimos nariai turi fitocheminių medžiagų, pasižyminčių įvairiausiomis priešvėžinėmis savybėmis, todėl bet kokia priešvėžinė terapija turėtų apimti kasdienį jų vartojimą. Problema slypi pačiuose mumyse.
Jei daugelis žmonių mėgsta raugintus kopūstus ir su malonumu įtraukia juos į savo kasdieninį valgiaraštį, tai požiūris į kitus šios šeimos atstovus, su retomis išimtimis, yra daugiau nei atsainus. Kas, tarkime, savo noru kasdien valgys brokolius, ir net žalius – tik nedaugelis mazochistų. Juk būtent taip juos ir reikėtų valgyti. Sąlytis su vandeniu ir aukšta temperatūra smarkiai sumažina kopūstų ir brokolių priešvėžines savybes. Iš visų kopūstų šeimos augalų tik kruopščiai kramtant brokolius galima gauti didelį kiekį sulforapano – fitocheminės medžiagos, pasižyminčios unikaliomis priešvėžinėmis savybėmis.
Kuo jis unikalus? Jo fenomenalus gebėjimas pagreitinti organizmo detoksikacijos procesą nuo toksinių medžiagų, susijusių su vėžio vystymusi. Šios toksinės medžiagos į organizmą patenka ne tik iš išorės, bet ir pats piktybinis navikas vystydamasis išmeta savo medžiagų apykaitos produktus, kurie yra toksiški sveikoms ląstelėms, todėl susidaro ideali aplinka spartesniam naviko vystymuisi.
Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad sulforapano valomosios savybės labai sumažina kancerogeninių medžiagų sukeltų piktybinių navikų skaičių ir dydį. Atsižvelgiant į mūsų gyvenimo būdą, kai visur, kur tik pasisuksime, yra kancerogeninių medžiagų, sunku įsivaizduoti geresnį apsivalymo draugą.
Kita labai naudinga ir nedažnai pastebima sulforapano savybė yra jo gebėjimas inicijuoti vėžio ląstelių, kurios išmoko atsikratyti šios liūdnos pareigos, būdingos visoms kitoms normalioms ląstelėms, apoptozę (natūralią ląstelių mirtį). Dr. Beliveau laboratorija atliko daugybę eksperimentų su įvairios kilmės vėžinėmis ląstelėmis, įskaitant gaubtinės žarnos, prostatos, leukemijos ir kai kuriomis kitomis, ir įrodė šį jų poveikį. Visų pirma įrodyta, kad sulforapanas yra vienintelė natūralios kilmės medžiaga, sukelianti smegenų vėžio ląstelių apoptozę.
Man atrodo, kad nebūtina aptarinėti daugybės kitų, galbūt mažiau atpažįstamų ir propaguojamų priešvėžinių molekulių aprašymo, esančių brokoliuose ir kituose kryžmažiedžiuose. Nors fitocheminės medžiagos, tokios kaip fenetilo izotiocianatas (PEITC), feniletilizotiocianatas ir ypač indol-3-karbinolis (I3C), savo priešvėžiniu potencialu nedaug atsilieka nuo sulforapano.
Akivaizdu, kad visi kopūstų šeimos nariai yra laukiami svečiai ant mūsų virtuvės stalo. Daug svarbiau atsakyti į du kitus sudėtingus klausimus: kokia yra kopūstuose esančių priešvėžinių molekulių farmacinė dozė ir ar galima, jei ne mėgautis, tai bent jau neversti savęs kasdien valgyti visų šių kopūstų.
Kalbant apie farmacinę dozę, bent jau dėl sulforapano, yra tam tikro aiškumo. Sulforapanas pagal klinikinių tyrimų skaičių nusileidžia tik likopenui (fitocheminei medžiagai, kurios daugiausia randama pomidoruose) ir granatų sultims. Sulforapano (koncentrato pavidalu) kiekį galima laikyti etalonu, kurį pacientai gavo dalyvavę klinikiniame tyrime (OHSU Knight Cancer Institute, JAV) dėl sulforapano vartojimo gydant pacientus, sergančius pasikartojančiu prostatos vėžiu.
Svarbu pažymėti, kad tai yra antrasis tyrimo etapas, kuriame dalyvavo gana daug pacientų. Tai reiškia, kad yra visi pagrindai manyti, jog pirmasis tyrimo etapas buvo sėkmingai užbaigtas ir besąlygiškai įrodytas kasdienio nustatyto kiekio sulforapano koncentrato vartojimo saugumas gydant pacientus, sergančius gana agresyvia ir, pagal oficialiąją mediciną, sunkiai gydoma vėžio forma.
Žinoma, šiame darbe naudota sulforapano paros dozė gali būti tik etaloninė kitų vėžio rūšių atveju, todėl šioje situacijoje būtų teisingiau ją laikyti mažiausia būtina doze. Kokia tai dozė? Tai du šimtai mikromolių per parą, keturis kartus po 50 mikromolių sulforapano koncentrato kapsulių pavidalu. Mikromolius pavertus suprantamesniais svorio vienetais, paaiškėja, kad jų yra apie 35 mg. Įvairių šaltinių duomenimis, norint gauti tokį kiekį sulforapano, reikia kruopščiai sukramtyti nuo trijų iki penkių šimtų gramų brokolių, geriausia žalių. Kas jų tiek daug gali suvalgyti? Atsakymas būtų – tyla?
Tiesą sakant, nieko kito ir nelaukiau. Tačiau yra išeitis, ir ne viena. Neprivalote springti žaliais kopūstais. Įvairių šaltinių duomenimis, brokolių daigų sudėtyje yra apie 50 kartų daugiau sulforapano nei pačiuose brokoliuose. Kitaip tariant, tereikia suvalgyti apie 15-20 g brokolių daigų, beje, jie labai skanūs. Kanadoje jie yra parduodami. 35 gramų dėžutė kainuoja 4 dolerius, t. y. 2 dolerius per dieną, tačiau net ir šias išlaidas galima gerokai sumažinti, jei turite laiko ir noro juos auginti namuose. Šviežumas, šviežumas ir dar kartą šviežumas – tokiu šūkiu turėtų vadovautis ne tik kiekvienas gurmanas, bet ir kiekvienas, kuris pasirinko sveikos gyvensenos kelią.
Tokius patarimus lengva ir malonu dalyti. Man tenka tik atgailauti, nes pats jais nesivadovauju, o daigus perku parduotuvėje, ir nors jie užauginti vietiniuose ūkiuose, jie toli gražu nepanašūs į tai, kas užauginta namuose. Kaip juos auginti, galima lengvai rasti internete.
Tiems, kurie nerado parduodamų daigų ir nenori vargintis su hidroponika, yra kitas pasiūlymas, labai paprastas – brokolius paversti sultimis, pridėti morkų, obuolių, citrinų ir t. t. skoniui bei sveikatai pagerinti, ir išgerti, svarbiausia, iš karto, nepaliekant nieko vėlesniam laikui.
Straipsniai mūsų svetainėje yra tik informacinio pobūdžio. Prieš vartojant patariame pasitarti su gydytoju.