Sunku suprasti, kad pagyvenę tėvai nebėra ta pati mama ir tėtis, kurie ėjo su mumis į žygius, šluostėsi džiaugsmo ašaras per šventę darželyje ar per išleistuves mokykloje. Jie jau kitokie. Ir su jais reikia elgtis kitaip. Priimkite ir mylėkite tėvus tokius, kokie jie yra…
Šiai moteriai buvo apie penkiasdešimt metų. Veikli, linksma, sėkminga – jai sekėsi viskas, ko ėmėsi: šeima, verslas, draugystė… Jai kliuvo tik vienas dalykas – tėvai.
Jie kažkaip greitai ir smarkiai paseno. Iš tų pačių aktyvių ir linksmų jie virto ramiais seneliukais. Kai ji įlėkė į jų butą – visa pakilios nuotaikos, su planais, viltimis, jie ją pasitiko su stipriu ilgai nevėdinamo kambario ir prarūgusio maisto kvapu.
Ji nuskubėjo prie šaldytuvo, išėmė iš jo seniai sudžiūvusius, supelijusius, prarūgusius produktus. Ji pripildė šaldytuvą gardžiai paruošto maisto iš brangios kavinės indeliuose.
Ji nuėjo prie spintos, ant pakabų pakabino naujus daiktus: marškinius tėčiui, chalatą mamai …
Tėvai jai neprieštaravo. Jie žiūrėjo į ją sustingę. Jie nieko nesakė.
O kai po pusantros savaitės ji atvyko jų aplankyti, indeliai su maistu iš kavinės stovėjo nepaliesti. O šalia jų buvo rūgščių kopūstų sriuba iš pernykščių svogūnų ir kopūstų. Tėvai virė ir valgė kopūstų sriubą. Tačiau restorano maisto – nelietė.
Tėtis pasitiko ją su savo mėgstamais languotais marškiniais, nudėvėtais iki skylučių ant alkūnių. Mama dėvėjo savo mėgstamą sulopytą chalatą. Jos nauji drabužiai nepaliesti kabėjo spintoje.
Vieną dieną moteris neištvėrė. Ji griebė mamos žieminį paltą su karakuline apykakle („Mama, tu dėvi jį pastaruosius 20 metų, tai neįmanoma! Iš šio palto liko tik prisiminimai!“) ir išmetė į šiukšlių dėžę.
O vietoj palto – apsivilk, mama, pasimatuok! – padovanojo lapės kailio kailinius. Minkštus, lengvus, pilkus (neišsitepa!).
Mama pasimatavo.
— O, tikra nuotaka, – nusišypsojo ji. Atsargiai nusiėmė ir pakabino spintoje.
— Dabar juos ir dėvėk! – apsidžiaugė dukra.
… Mama mirė po metų. Dukra, rūšiuodama spintą su mamos drabužiais, aptiko ryšulėlį. Toli, pačioje spintos gilumoje, gulėjo tvarkingai sulankstyti lapės kailio kailiniai. Nauji, su etiketėmis. Visai nedėvėti.
Karčiai verkė moteris, išmetusi į šiukšlių dėžę seną mamos paltą ir nupirkusi mamai kailinius. Ji suprato: visą žiemą mama ėjo į gatvę velniai žino ką vilkėdama. O gal išvis neišėjo.
Šią istoriją man papasakojo pažįstama moteris. Širdis suspurdėjo jos klausantis – atrodė, kad ji man pasakoja apie mano pačios klaidas, kurias padariau su tėvais. Turėjau tokią pačią situaciją: šaldytuvą, iš kurio traukdavau likučius.
— Tai vištos kaulai katėms, – paaiškino mama.
Ji maitino kieme kates. Ir taip ilgą laiką kaupė joms kaulus, kad šie mėsos ryšuliai pirmiausia užėmė visą šaldytuvą, o paskui pasklido ir po šaldiklį.
Vyko drabužių spintos tvarkymas, kai bandžiau išmesti senus jų rūbus. Ir aš susidūriau su jų žvilgsniais – išsigandę ir nuolankūs. Jie tuo visai nesidžiaugė.
Tuo pačiu man pasisekė: turėjau, galima sakyti, pavyzdingus tėvus. Jie kartu pragyveno 71 metus – draugiškai, taikiai ir meilėje. Jie priėmė mano pagalbą – ir moralinę, ir materialinę. Jie domėjosi mano gyvenimu. Bet ir su tokiais „tobulais“ tėvais kartais padarydavau klaidų.
Sunku suprasti, kad pagyvenę tėvai nebėra ta pati mama ir tėtis, kurie ėjo su mumis į žygius, šluostėsi džiaugsmo ašaras per šventę darželyje ar per išleistuves mokykloje. Jie kitokie. Ir su jais reikia elgtis kitaip.
Sugalvojau sau 5 taisykles – nesu tikra, kad jos tinka visiems (tėvai skirtingi), bet tikiuosi, kad jos jums padės.
- Nelaužykite savo tėvų įpročių.
Ar tikrai norite išmesti senus tėvų drabužius ir nupirkti naujų? Pirkite. Bet tegul nauji tėčio marškiniai atrodo lygiai taip pat, kaip senieji. Tegul naujas mamos paltas taip pat turi karakulinę apykaklę ir būna maždaug tokios pat spalvos.
- Negąsdinkite tėvų savo išlaidomis.
Senatvėje daugelis žmonių tampa šykštūs. Naujo daikto pirkimas juos nuliūdina, net jei daiktas buvo labai reikalingas: jiems gaila išsiskirti su pinigais. Be to, jei jūs perkate daiktą, jie gaili jūsų pinigų taip pat, kaip ir savo.
Jei šią savybę turi ir jūsų tėvai, neverskite jų keisti požiūrio į pinigus: jis nepasikeis. Tiesiog, atnešdami jiems naują chalatą ar naujus batus, iš anksto nuimkite visas etiketes ir išmeskite visus kvitus. Pasakykite:
– Mama, aš nusipirkau sau, pabandžiau – man netinka. Gal nešiosi, kitaip gaila išmesti.
O mama tikrai nešios, net jei anksčiau neketino: juk negali leisti daikto išmesti.
Jei tėvai atsisako gydytis mokamose klinikose, prašo, kad į namus nekviestumėte mokamo gydytojo (o jūs suprantate, kad tai būtina), apgaudinėkite. Pasakykite:
– Tėti, čia pažįstama. Ši gydytoja yra mano draugės dukra, aš jos paprašiau.
Patikėkite, gydytoja taip pat palaikys jūsų melą (jei žinotumėte, kaip dažnai jie turi palaikyti tokį melą!). Taip, vyresnius tėvus galima apgauti – jų pačių labui.
- Pralinksminkite savo tėvus.
Kartais sakoma, kad seni žmonės kaip vaikai. Deja, tai netiesa. Kiekviena nauja vaiko diena yra pakylėjimas. Kiekviena nauja seno žmogaus diena yra nuosmukis. Kūdikiai juokiasi tris šimtus kartų per dieną. Kaip dažnai matote besijuokiančius savo tėvus?
- Jei įmanoma, pabandykite išmokyti tėvus naudotis socialiniais tinklais ar paslaugomis, kur jie gali žiūrėti mėgstamas laidas.
Taip, tai užtruks daug laiko, pareikalaus daug kantrybės. Bet kai tėvai ne tik užsiregistruos bendraklasių ar sodininkystės forumuose, bet ir pradės aktyviai bendrauti, būsite apdovanoti jų akių blizgesiu. Vyresnio amžiaus žmonėms reikia bendravimo – ir jie tai gali gauti socialiniuose tinkluose. Jei neturite kantrybės, pasamdykite ką nors, kas juos išmokytų. „Socialinių tinklų mokytojai pagyvenusiems žmonėms“ nebėra retenybė.
- Jei jūsų tėvai serga demencija, nebandykite jai priešintis.
Nesupratau, kad skaudinu mamą, kai į jos klausimą atsakydavau:
– Mama, prisiminkime, apie ką mes neseniai kalbėjomės?
Jos akys tapdavo pilnos išgąsčio ir sunerimusios. Ji pajusdavo, kad nepateisina mano lūkesčių ir suprasdavo: ji negali, nebegali jų visiškai patenkinti. Ją tai siaubingai kankino – ir aš kankinausi, nesuprasdama, kaip jai padėti.
Mamos gydytojas man pasakė teisingą taktiką. Jis patarė:
– Nekankinkite jos atminties – jūs nieko nepataisysite. Kreipkitės į ilgalaikę atmintį – ji veikia daug geriau.
Ėmiau klausinėti mamos apie vaikystę – jos vaikystę, savo vaikystę. Pradėjome su ja kalbėtis abstrakčiomis temomis – kas yra meilė, kas yra šeima… Tokiomis akimirkomis džiaugdavomės: ir aš, ir ji. O tai mums – suaugusiems pagyvenusių tėvų vaikams – svarbiausia: kad mūsų bendravimas teiktų mums laimę.
