Nėra tobulo būdo atsisveikinti. Atsisveikindami su kitu žmogumi visada prarandame dalelę savęs, todėl tą padaryti tikrai ne visada yra lengva.
Maždaug prieš trejus metus su draugu persikėlėme į naują miestą. Į mūsų namus atvyko jo draugai, kurie atsinešė kepsnių bei bulvyčių. Jie tapo mano pirmaisiais draugais persikėlus į naują gyvenamąją vietą. Nuo to laiko daugiau niekada nemačiau jų visų kartu. Taip nutiko dėl daugybės priežasčių: dėl laiko stokos, didelio atstumo ar įtempto darbo grafiko. Vakar vakare mes ir vėl visi susitikome. Kaip ir pirmą kartą, vėl valgėme kepsnius ir bulvytes. Šįkart tai buvo atsisveikinimo vakarienė.
Taigi, tai buvo paskutinis kartas, kai visi susirinkome po vienu stogu. Visi buvome laisvi ir kiekvieno iš mūsų laukė šviesi ateitis. Žinoma, tikrai neatsisakyčiau vėl visiems susirinkti, tačiau žinau, kad kitą kartą viskas bus kitaip. Ir tai yra gerai.
Kelerius metus praleidus tam tikrų žmonių kompanijoje, atsisveikinimas visada sukelia liūdesį. Tokia jau žmogaus prigimtis – savanaudiškoji jo pusė visada nori, kad viskas liktų taip, kaip buvo.
Mes nenorime pripažinti, kad tokia pati akimirka jau nepasikartos, ir tai gali sukelti liūdesį. Mums liks tik prisiminimai.
Atsisveikinimas – tai savotiškas mūsų pačių mirtingumo suvokimas, bėgančio laiko suvokimas, verčiantis garsiai pasakyti viską, apie ką anksčiau kalbėti pritrūkdavo drąsos. Su kai kuriais žmonėmis paprasčiausiai negalime atsisveikinti, nors ir suvokiame, kad tai paprasčiausiai yra neišvengiama.
Kartais atsisveikindami suprantame, kad daugiau galime ir nesusitikti, tačiau tariame: „iki greito pasimatymo“, ir užgniaužiame gerklėje įstrigusį gumulą.
Vakarėliui einant į pabaigą susimąsčiau, kiek tokių žmonių daugiau niekada nepamatysiu. Susikroviau daiktus ir lėtai nužingsniavau prie durų, skaičiuodama kiekvieną žingsnį ir bandydama kiek įmanoma labiau atitolinti išvykimą.
Nors supratau, kad daugelis šiandien išsakytų atsisveikinimo žodžių buvo ištarti amžiams, tačiau vis tiek stengiuosi galvoti, kad anksčiau ar vėliau susitiksime.