Emily Hime papasakojo apie paskutinius savo močiutės gyvenimo mėnesius. Nors tai buvo labai skausmingas metas, tačiau ji patyrė kai ką stebuklingo. Ji buvo besąlygiškos senelių meilės liudininkė.

Kaip Emily pasakojo „Love What Matters“, jos šeima visada erzino senelį, sakydama, kad jis neišsivers be močiutės. Žmona kone viską atlikdavo už jį, tačiau per pastaruosius kelis jos gyvenimo mėnesius jų vaidmenys pasikeitė.

„Stebėdamas savo senelius supratau, kad romantiškiausia meilės istorija priklauso ne Romeo ir Džiuljetai… Tai istorija apie močiutę ir senelį, kurie kartu paseno. Senelis buvo su močiute sunkiausiu jos gyvenimo laikotarpiu. Močiutei teko ištverti šešis chemoterapijos kursus, o senelis tuo metu mokėsi skalbti ir gaminti maistą. Senelis laikė ją už rankos kiekvieno vizito pas gydytoją metu. Jis stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su ja, kad močiutė nesijaustų vieniša“.

Emily pasakojo, kad ligoninės darbuotojai taip pat buvo sužavėti jos senelio atsidavimu močiutei. Visiems buvo gera į juos žiūrėti. „Kiekvieną dieną, kurią močiutė leido ligoninėje, senelis buvo šalia jos. Kai ji buvo hospise, jis taip pat stengėsi nepaleisti jos rankos. Jis bučiavo ją į kaktą ir mėgavosi  kiekviena akimirka, kurią jie galėjo praleisti kartu”. Anūkė matė, kaip senelio akys kaskart prisipildo ašarų, kai jis sužino, kad žmonai gali būti nepatogu, ar kad jai skauda. Jos močiutė patyrė daugybę insultų, o jos kūnas labai nusilpo. Nepaisant to, senelis jai kasdien kartodavo, kokia ji graži.

„Tokią meilę nori patirti kiekvienas mūsų. Kitą mėnesį jie švęstų 60-ąsias vestuvių metines“, – rašė Emily. „O, tu mano kūdikėli, labanakt brangioji“ – tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jis jai pasakė. Emily pasakojo, kad jos seneliai susitiko dviračių klube Anglijoje, kai jiems buvo 20 metų. Nuo tada jie kartu dalyvavo „svarbiausiose lenktynėse“.

„Jie laimėjo didžiausias lenktynes ​​iš visų – meilės  kupiną gyvenimą kartu. Kokia palaima buvo stebėti šią gražią meilės istoriją ir įamžinti vieną iš paskutinių akimirkų kartu”.