Draugo žmona buvo paguldyta į ligoninę. Atrodė, kad ji buvo sveika moteris, tik nervinga ir irzli – jis dėl to labai pasipiktino, sako, ko jai dar reikia? Namuose yra pinigų, pati nedirba, sėdi su vaikais, o ir tada – padeda auklė… Bet, štai ji ėmė ir atsigulė į ligoninę.
Buvo diagnozuota visa puokštė ligų, rimtos problemos su stuburu, inkstai beveik nedirba, be to – yra ir psichologinių problemų. Ir taip šis vyras liko vienas namuose su aukle ir vaikais. Vaikai maži berniukai, vienam du su puse, kitam – treji su puse. Nežinantiems – tai ne vaikai, o tikri maži velniūkščiai, nuolat lekiantys, lipantys, bėgantys. Tiesą sakant, paaiškėjo, kad vyras tik tada suprato, jog nebuvo jie tokie mieli kaip tą trumpą valandėlę po darbo, kai juos matydavo tėtis.
Jie rėkia, apsimetinėja, daužo butą ir, kaip bebūtų keista, jam teko pripažinti, kad auklė negali susitvarkyti su dviem, nes jau savaitę tėvas yra priverstas atostogauti savo lėšomis.
Ateinanti auklė dirba nuo dešimtos ryto iki ketvirtos po pietų. Todėl tėvas valgo ir miega tik tada, kai leidžia jų karališkosios didybės – mažieji išdykėliai. Taip, jis svajoja apie momentą, kai žmona išeis iš ligoninės. Kartu jis puikiai supranta, kad visų tėviškų pareigų jai numesti bus neįmanoma, nors prisipažįsta labai to norintis. Kur kas patogiau jautėsi, kai po darbo jį pasitiko sotūs, švarūs, gyvenimu patenkinti vaikai, su kuriais galėjo tik žaisti – ir viskas.
O dabar paaiškėjo, kad vaikai švarūs ir gerai maitinami ne patys savo noru, o dėl ypatingų žmonos pastangų. O kai jie šaukia, vyras negali pasakyti žmonai „Daryk ką nors!“.
Manau, kad kiekvienas vyras anksčiau ar vėliau susidurs su tokiu gyvenimo „atradimu“. Na, jei ne visi, tai dauguma, kurie nuo gimimo nedalyvavo vaikų auklėjime ir priežiūroje. Pažįstu tokių, kuriuos naktį pažadindavo menkiausias vaiko verkšlenimas – tokių vyrų yra, ir daug. Bet aš pažįstu ir tokius tėčius, kurie vieną kartą suprato, jog vaikų auginimas – sunkus darbas, ir dabar padeda savo žmonoms.
Taigi, šiandien greičiau kalbame apie antrą kategoriją. Nes, kaip bebūtų keista, dabar šis vyras, apie kurį pasakoju, daug laiko praleidžia su vaikais (o močiutės toli ir neskuba padėti). Jis yra geras žmogus. Tiesiog jo paties mama jį taip užaugino: ne vyro reikalas sėdėti su vaikais. Kodėl – kas žino.
Iš šios situacijos jis pasidarė juokingą (nes akivaizdžią) ir gana logišką išvadą. Turėjau daugiau padėti savo žmonai – gal tada jai nebūtų reikėję gultis į ligoninę dėl stuburo ir kitų problemų.
Dabar jis galvoja, kad ji neteisingai augino vaikus, jam reikėjo daugiau laiko praleisti namuose, išleisti žmoną pailsėti. Juk dabar jis mato – vienas rėkia, antras rėkia, abu kaunasi (vaikų pavydas veržiasi per kraštus), nelabai nori kartu žaisti, surengia karą dėl žaislų, puola vienas kitam į atlapus. O be to – abu vaikai yra įsitikinę, kad suaugusieji turi tenkinti būtent jų poreikius ir užgaidas.
Prisimenu kažkur girdėtą nuostabią frazę: tėvai – taip pat yra žmonės. Manau, kad visi turėtų tai atsiminti – ir tėčiai, ir mamos, ir tie, kurie dar neturi vaikų – negalima tikėtis, kad vaiką užaugins vienas žmogus (ar tai būtų mama, ar tėtis). Vaikų auginimas – sudėtingas ir be galo atsakingas darbas, todėl juo reikia dalytis ir nepamiršti leisti savo partneriui pailsėti ir atgauti jėgas kai to reikia.
Taigi, mieli vyrai, rūpinkitės savo žmonomis. Priešingu atveju jos paluš. Ir kam tada teks visa namų ruoša?