Tiesą sakant, kad ir kas mums nutiktų, viskas yra į gera.
Kai mokiausi mokykloje, mano rusų kalbos mokytoja dažnai mane siųsdavo į olimpiadas ir visada padėdavo tam pasiruošti. Mūsų santykiai buvo puikūs. Ne kartą tapau olimpiados nugalėtoja, ir tai tikrai džiugino.
Atvyko nauja mokytoja. Įėjusi į klasę, ji iš karto paklausė: „Kas čia tas protingasis olimpiadų nugalėtojas?” Džiaugsmingai pasakiau: „Tai aš“. Mokytoja nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir tarė: „Taigi tu negraži. Iš manęs niekada negausi daugiau nei trejeto“. Ji tai pasakė paauglei mergaitei visų klasės draugų akivaizdoje! Turiu pasakyti, kad buvau gana graži mergina ir tikrai nežinau, kodėl jos žodžiai mane taip įžeidė.
Aš tikrai stengiausi mokytis, tačiau mano pažymiai nebuvo labai geri. Tiksliau, daugiau nei trejeto niekada negavau.
Mano mama dirbo mokytoja kitoje mokykloje. Ji savo mokyklos vardu išsiuntė mano rašinį konkursui, kuriame aš laimėjau pirmą vietą. Kai mano mokytoja apie tai sužinojo, ji man pradėjo rašyti vien tik dvejetus. Tai mane tiesiog žlugdė, todėl ėmiau praleidinėti pamokas.
Bėgo laikas, aš išlaikiau abitūros egzaminus. Nusprendžiau stoti į filologijos fakultetą. Buvau puikiai pasiruošusi, pasitikėjau savimi. Vis dėlto, nutiko kai kas netikėto… Stojamųjų egzaminų dieną atrankos komisijos kėdėje sėdėjo ne kas kitas, o mano „mylima“ mokytoja. Kad būtumėte matę jos pergalingą žvilgsnį…
Norėjau išeiti ir užtrenkti duris, tačiau nusprendžiau nepasiduoti. Vis dėlto, į patalpą įėjo asistentas ir pranešė, kad jai skambina dekanas. Ji išėjo. Griebiau pirmą pasitaikiusį egzaminų bilietą, vos perskaičiau klausimą ir paprašiau į jį atsakyti iš karto, be pasiruošimo.
Mane buvo užliejęs adrenalinas, kalbėjau aiškiai, rišliai ir įtaigiai. Komisija man parašė penketą. Tuo metu į auditoriją grįžo mano rusų kalbos mokytoja. Šį kartą pergalingu žvilgsniu žvelgė ne ji, o aš.
Puikiai išlaikiau ir kitus egzaminus, įstojau į universitetą ir tapau filologe. Dėl to tikrai nesigailiu, nes manau, kad mano profesija yra geriausia pasaulyje. Dirbau žurnaliste, redaktore, organizavau knygų leidybą, leidau laikraščius, knygas, žurnalus, parašiau šimtus straipsnių, keletą knygų, ir t.t.
Kartais pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei Albina Georgievna nebūtų pakviesta prie telefono? Viena akimirka – ir scenarijus galėjo būti visiškai kitoks.
Taigi, dabar galiu pasakyti, kad viskas, kas mums nutinka, išeina į gera. Nesėkmės tik dar labiau užgrūdina, o mes galime paprasčiau suprasti, ar tikrai norime eiti pasirinktu keliu.
