Galbūt nėra nieko universalesnio už norą visu savo kūnu judėti į muzikos taktą. Tyrimai rodo, kad šokiai vakarėliuose ir grupėse skatina socialinius ryšius, nesvarbu, ar tai būtų tradicinis šokis, tango ar breikas. Daugelis tyrinėtojų teigė, kad žmonės šokdami susijungia su grupe. Tačiau taip pat gali būti, kad šokiams būdinga įtampa išskiria hormonus – šios molekulės sukuria stipraus ryšio efektą. Naujasis tyrimas rodo, kad abu teiginiai gali būti teisingi.
Oksfordo universiteto psichologė (ir šokėja) Bronwyn Tarr ir jos kolegos paprašė jaunuolių iš Brazilijos universitetų šokti pagal greitą 130 dūžių per minutę elektroninę muziką trijose grupėse. Studentai buvo mokomi šokti tiek sinchronizuotu režimu, tiek be jo, esant dideliam arba žemam fiziniam aktyvumui.
Dalyviai teigė, kad jie jautėsi artimesni savo šokių partneriams nei kitiems savo grupės nariams po to, kai atliko tuos pačius žingsnelius tuo pačiu metu, kaip ir atlikdami skirtingus judesius, nepriklausomai nuo įtampos lygio. Tie, kurie skyrė daugiau dėmesio, taip pat jautėsi artimesni savo grupei, nesvarbu, ar jie šoko sinchroniškai, ar ne.
Sinchroniškumas ir fizinis krūvis padidino šokėjų skausmo toleranciją. Remiantis 2015 m. spalį žurnale Biology Letters paskelbtu tyrimu, tolerancija skausmui buvo didžiausia, kai mokiniai buvo sinchroniški ir turėjo didelį fizinį krūvį.
Tarra mano, kad du skirtingus poveikius gali sukelti endorfinų – hormonų, susijusių su malonumu, pavyzdžiui, seksu ir maistu, išsiskyrimas. „Daugiau endorfinų jūsų sistemoje reiškia didesnį skausmo toleravimą“, – sako ji.
Paulas Reddishas, socialinis psichologas iš Velingtono Viktorijos universiteto Naujojoje Zelandijoje, kuris nedalyvavo tyrime, sutinka, kad „yra kažkas ypatingo daryti tą patį judesį tuo pačiu metu“.
Tačiau yra akivaizdu, kad kitų atspindėjimas – ar tai būtų šokiai, ar sportas, ar net pokalbiai – padeda susirasti draugų. „Mes visi turime daugiau šokti“, – sako Tarra.