Prieglaudos darbuotojai jau priprato, kad augintiniai turi atitikti tam tikrus reikalavimus, kad turėtų galimybę būti priimti į naują šeimą. Kuo jaunesnis, gražesnis ir sveikesnis šuo, tuo greičiau jis sulaukia dėmesio ir būna greičiau priimamas į naujus namus.

Kartais žmonės, norintys priimti augintinį, taip pat vadovavosi užuojauta ir tuo, kad tarp jų ir šuns yra greitai užmezgamas ryšys. Tačiau jie niekada nėra susidūrę su situacija, kai kas nors ateitų ir pasiteirautų apie seniausią, bjauriausią ir, be to, sergantį šunį.

Kai Melanie Andrews paprašė būtent tokio šunelio, darbuotojai į ją žiūrėjo nepatikliai ir net šiek tiek įtariai. Moteris buvo vyresnio amžiaus ir neatrodė, kad norėjo nuskriausti šunį, tačiau darbuotojai labai atidžiai ją stebėjo…

72 metų Melanie į prieglaudą atvyko visai to neplanavusi. Mirus vyrui, ji patyrė depresiją, o netrukus mirė ir jos mylimas šuo. Anūkė jai pasakė, kad ji neturėtų būti viena ir jai reikia, kad kas nors jai palaikytų draugiją. Tačiau Melanie žinojo, kad jai reikia daugiau nei draugijos. Ji norėjo, kad naujas draugas užpildytų jos gyvenimo tuštumą. Ji norėjo vėl jaustis reikalinga ir mylima.

Taigi, kai prieglaudos darbuotojai nuvedė ją apžiūrėti seniausią prieglaudos šunį, kuris sirgo vėžiu, buvo kurčias ir beveik aklas, Melanie nė akimirkos nedvejojo! Ji iš karto pajuto, kad Džeikui ir jai reikia vienas kito.

Tačiau džiaugsmas, sklindantis iš šio vargšo šunelio, visiškai nuramino prieglaudos darbuotojus. Džeikas atrodė taip, lyg būtų laukęs Melanie visą savo nelaimingą gyvenimą, kurio pabaigoje jis pagaliau patirs, ką reiškia turėti tikrus namus, pajus šeimininkės meilę ir rūpestį.

Melanie negailėjo savo jėgų prižiūrint mylimą šunį. Dėl to jo sveikata labai pagerėjo. Ji taip pat tapo vėl laiminga – juokiasi, kalbasi su juo, žaidžia ir leidžia laiką kartu.

Ji yra jo herojus ir jis yra jos herojus. Jiems abiem labai reikia vienas kito ir nė vienas nesijaučia vienišas ir apleistas.