Kai 83 m. Merei Oneil buvo diagnozuota Alzheimerio liga, jos 44 m. sūnus Šonas Osalis su mama išsiruošė į kelionę po pasaulį. Prieš palikdama šį pasaulį, Meri nuvyko į Pietų Afriką, Italiją ir Nepalą. Pasak Šono, jis norėjo, kad mama geriausiai praleistų paskutines savo gyvenimo dienas.
Iš pradžių Šonas nusprendė tiesiog išsivežti motiną iš Airijos, tačiau tai ilgainiui virto kelione aplink pasaulį. Pasak Šono, kelionė tikrai nudžiugino jo mamą. Meri galėjo vaikščioti karštu Pietų Afrikos smėliu, kopti aukštais Italijos kalnais ir net dalyvauti tapybos festivalyje Nepale. Šono mylima mama mirė 2019 m. Merei Alzheimerio liga buvo diagnozuota 2013 m., kai jai buvo 77 m. Šonas tuo metu gyveno Romoje. Jis yra sakęs, kad jo motina yra „vienintelė jo gyvenimo atrama“.
„Nemaniau, kad yra vaistas nuo Alzheimerio ligos“, – sakė jis. „Kai atvykome į Nepalą, mama pradėjo sveikti. Ji daugiau judėjo, daugiau kalbėjo ir net įsiminė naujus žodžius. Neurologas man paaiškino, kad laimingi ir optimistiški žmonės, progresuojant Alzheimerio ligai, tampa laimingesni. Jis buvo teisus, ji buvo jaunesnė ir laimingesnė“.
Kai Meri buvo diagnozuota Alzheimerio liga, Šonas iš Italijos persikėlė į Dubliną prižiūrėti savo motinos. 2018 m., kai jų šeima pradėjo kalbėti apie motinos perkėlimą į globos namus, Šonas nusprendė reikalus perimti į savo rankas, protestuodamas prieš sprendimą, kuris visai netiko jo mamai.
„Negalėjau mamos palikti vienos“, – sakė jis. „Pasamdžiau slaugytoją, kad padėtų. Mano mama nuo mažens buvo nepriklausoma. Kai buvau vaikas, tėvas buvo išvarytas iš namų, nes gėrė ir turėjo daug problemų gyvenime. Tuo metu Airijoje nebuvo nė minties, kad moteris galėtų gyventi viena, tad tuo metu gyvenimas buvo sunkus. Tada daugelis jos nepalaikė“.
Iš pradžių Šonas norėjo nuvežti motiną į Nepalą, toli nuo šaltos Airijos žiemos. „Aš planavau grįžti po kelių mėnesių“, – pasakojo jis. „Oras ten šiltas ir švelnus, todėl mama galėjo vaikščioti gryname ore.“
Nepalas motinai ir sūnui labai patiko. „Vaikščiodavome palei ežerą ir žiūrėdavome, kaip žaidžia vaikai. Vaikai ateidavo pas mane, kartu prisėsdavo kavinėje ir kalbėdavosi su mama. Aš paimdavau mamos šukas, o vaikai šukuodavo mamos plaukus. Vaikai mano mamą vadino močiute.“
„Keliaudami susipažinome su Holi festivaliu. Tai šventė, kai dažai purškiami ore. Kai mama manęs paklausė, ar galiu ant jos užpurkšti šiek tiek dažų, sutikau ir jai tai labai patiko“. Holi – populiari šventė Nepale ir Indijoje, dar vadinama dažų festivaliu ir pavasario festivaliu. Ši šventė vyksta kovo pabaigoje Radhi ir Krišnos garbei. Taip pat jos metu švenčiama žiemos pabaiga ir pavasario atėjimas.
Po Nepalo, 2018 m. balandį Šonas su mama grįžo į savo namus Romoje. „Mano mama iš karto atpažino Romą, nes aš dažnai ją parsiveždavau namo“, – prisimena Šonas. „Buvo restoranų, į kuriuos jai patiko eiti, ir jai patiko mažos bažnyčios. Kai Romoje birželio mėnesį pasidarė karšta, mes su mama išvykome į Umbri kalnus. Mano mama buvo be galo laiminga, kai pamatė karvę ir veršelį su varpeliais ant kaklo.“
Po penkių mėnesių jie išvyko į Keiptauną. Meri sveikata blogėjo, tačiau Šonas labai stengėsi, kad jo motinos kelionė būtų patogi.
„Slaugytoja, kurią pasamdžiau, buvo vardu Glorija, ir jiedvi puikiai suprato viena kitą. Seselė gražiai supindavo mamai plaukus ir jai tai labai patikdavo. 2019 m. sausį nusivedžiau mamą į paplūdimį ir jai buvo labai malonu matyti vaikus, žaidžiančius kojomis smėlyje“, – prisimena Šonas.
2019 m. gegužės 24 d. Pietų Afrikoje Meri mirė nuo plaučių uždegimo. „Mama vėliau ėmė mane vadinti tėčiu ir aš pradėjau galvoti apie save kaip apie tėvą. Mamai mirus, pasijutau nejaukiai, tarsi būčiau praradęs savo dukrą. Aš atidėjau savo gyvenimą, kad galėčiau rūpintis mama. Aš atsisakiau kitų santykių, nes negalėjau tinkamai pasirūpinti jais visais vienu metu. Apleidau net savo verslą.”
Pasak Šono, jam tikrai buvo malonu paskutines mamos gyvenimo dienas praleisti su ja. „Daugelis žmonių manė, kad mano mama mane vargins, bet taip nebuvo. Nė vieną dieną nesistengiau jos bausti šiame pasaulyje. Mes su ja laimingai valandų valandas šluostėme stalą ir abu gerai prisijuokėme. Aš padovanojau mamai lėlę, o ji su ja žaidė – tikriausiai manė, kad yra maža mergaitė. Kai mama pradėdavo dėl ko nors nerimauti, duodavau jai „kūdikį“. Mamai būdavo lengviau, kai ji paimdavo kūdikį.“
„Kai buvau jaunas, aš buvau labai sunkioje situacijoje ir mano mama padėjo man ją išgyventi. Mano mama buvo nuostabi moteris. Mama mus mylėjo neprašydama meilės ir toliau mylėjo ir rūpinosi mumis, net kai jai buvo sunku. Tik apgailestauju, kad artimieji jos nematė paskutinėmis gyvenimo dienomis. Bet jie tikriausiai nesirūpino mano mama.“