Gyvenimas ne visada yra rožėmis klotas. Dažnai jis būna sunkus ir nesąžiningas. Niekas negyvena visą gyvenimą be problemų. Šiais sunkiais laikais parama ir meilė yra labai svarbios. Tai vieninteliai dalykai, kurie gali mus sustiprinti ir paguosti sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Nesvarbu, ar jos kyla iš šeimos, draugų, augintinių ar net nepažįstamų žmonių – maži gestai visada turi didelę įtaką.
Visa tai įrodo vienos moters istorija.
Buvo 1960 metų rugsėjis. Atsibudau vieną rytą. Namuose vis dar buvo šeši alkani vaikai, o aš kišenėje turėjau tik vieną dolerį. Mano vyras – o kartu ir mano vaikų tėvas – paliko mane be jokio paaiškinimo. Berniukų amžius buvo nuo trijų mėnesių iki septynerių metų. Jų seseriai buvo ketveri metai.
Gal tai buvo ir geras dalykas. Vyras niekada nebuvo geras tėvas. Kai jis būdavo šalia, visi jautė baimę. Vaikai, išgirdę jo automobilį, įvažiuojantį į kiemą, pasislėpdavo už savo lovų. Kita vertus, vyras parnešdavo namo pinigų, todėl galėjome nusipirkti maisto. Dabar, kai jis nusprendė išeiti, pyktis ir agresija išnyko iš mūsų namų. Deja, maistas taip pat dingo kartu su jais.
Galbūt tuo metu šalyje egzistavo socialinės pagalbos sistema, bet jei taip ir buvo, aš apie ją daug nežinojau. Tikrai negalėjau eiti elgetauti.
Tad pasirūpinau vaikais, kad jie atrodytų gražiai. Apsivilkau geriausią suknelę. Susodinau juos visus į mūsų surūdijusį seną 1951 m. „Chevrolet“ ir nuėjau ieškoti darbo. Aš lankiausi kiekvienoje mūsų mažo miestelio gamykloje, parduotuvėje ir restorane. Deja, man niekur nepasisekė.
Kai tik pasitaikydavo galimybė, vaikai likdavo automobilyje ir laukdavo manęs, o aš bandžiau įtikinti vadovus, kad mielai viską išmoksiu ir galiu atlikti bet kokį darbą. Viskas, ką jie turi padaryti, tai suteikti man galimybę. Tačiau galų gale jie neturėjo laisvų vietų.
Paskutinė vieta, kurią nusprendžiau išbandyti, buvo keli kilometrai už miesto. Tai buvo senas restoranas, kuris, laikui bėgant, virto pakelės užkandine. Jis buvo vadinamas „Didžiuoju ratu“.
Ši vieta priklausė pagyvenusiai moteriai, kurią visi čia vadino močiute. Kai patraukėme pas ją, ji įtartinai žiūrėjo pro langą. Paaiškėjo, kad jai reikia žmogaus, galinčio padengti naktines pamainas, kurios buvo nuo 11:00 iki 7:00 val. Ji mokėjo 5,40 USD per valandą ir norėjo, kad iškart pradėčiau.
Aš parlėkiau namo ir iškart paskambinau paauglei, kuri gyveno mūsų gatvėje. Anksčiau ji prižiūrėjo mano vaikus. Aš jai pasiūliau, kad už 18 USD per naktį ji galės miegoti ant mūsų sofos, jei tik pasirūpins, kad vaikai eitų miegoti tinkamu laiku. Ji sutiko. Tą naktį, kai vaikai jau buvo pasiruošę eiti miegoti, padėkojau Dievui už suteiktą galimybę išlaikyti savo šeimą.
Pradėjau dirbti „Didžiajame rate“. Kitą rytą grįžusi namo pažadinau auklę, sumokėjau jai ir paleidau namo. Ji gavo pusę to, ką uždirbau.
Praėjo savaitės, o namuose padidėjo šildymo išlaidos. Mes gyvenome nuo algos iki algos. Dar blogiau, mūsų automobilio padangos buvo labai senos. Prieš keliaudama į darbą turėjau jas prisipūsti, o grįždama iš darbo vėl padaryti tai antrą kartą.
Vieną tamsų rudens rytą aš nuėjau prie savo automobilio. Ant galinės sėdynės radau keturias naujas padangas. Niekas nepaliko jokios žinutės ar užrašo. Automobilyje nieko nebuvo, išskyrus jas. Nieko, išskyrus keturias gražias, naujas padangas.
„Ar angelai gyvena mūsų mieste?“ – uždaviau sau klausimą.
Susitariau su vietiniu mechaniku. Mainais už padangų pakeitimą pasiūliau išvalyti vadybininko kabinetą. Pamenu, grindų šveitimas užtruko daug ilgiau nei padangų keitimas.
Tuo metu vietoj penkių dirbau šešias naktis per savaitę, tačiau finansinės problemos tęsėsi. Artėjo Kalėdos. Puikiai žinojau, kad negaliu sau leisti dovanų vaikams. Kažkur atradau raudonų dažų skardinę. Pradėjau taisyti ir perdažyti senus žaislus, kuriuos vietoj naujų ketinau padėti po eglute. Žaislus paslėpiau rūsyje, kad Kalėdų senelis Kūčių naktį galėtų juos „pristatyti“.
Vaikų drabužiai taip pat kėlė problemų. Aš bandžiau taisyti berniukų kelnes, bet buvo tik laiko klausimas, kiek jos dar atlaikys.
Dieną prieš Kūčias dirbau. „Didžiajame rate“ buvo susirinkę nuolatiniai klientai. Buvo trys profesionalūs tolimųjų reisų vairuotojai – Leifas, Frankas ir Džimas – ir Džo, dirbęs kelių pareigūnu. Vėliau atsirado muzikantų, kurie koncertavo kažkur netoliese. Didžiąją laiko dalį jie praleido žaisdami.
Kai viskas baigėsi, 7 val. nuėjau prie savo automobilio. Ir pamačiau daug pakuočių sename gerame „Chevrolet“. Galima sakyti, automobilis buvo prikimštas dovanų. Greitai atidariau dureles ir peržiūrėjau daiktus ant galinės sėdynės. Kai atidariau pirmąją dėžutę, paaiškėjo, kad joje yra įvairaus dydžio vaikiškų džinsų. Atidariau dar vieną, pilną megztinių ir marškinėlių. Tada pažvelgiau į likusias pakuotes.
Saldumynai, riešutai, vaisiai… Tai buvo maisto paketai. Ten radau didelį kalėdinį kumpį, konservuotų daržovių ir bulvių. Taip pat pudingą, pyragą ir miltų. Vienoje iš dėžių buvo pilna kosmetikos ir valymo priemonių.
O paskutinėje pakuotėje radau penkis žaislinius automobilius ir mažą lėlę…
Kai važiavau namo tuščiomis gatvėmis, saulė švelniai švietė virš miesto, ir aš nusišluosčiau dėkingumo ašaras. Niekada nepamiršiu vaikų veidų, kai jie vakare išpakavo dovanas.
Taip, tada, 1960 m. gruodžio mėnesį, angelai iš tikrųjų gyveno mūsų mažame miestelyje.
Negana to, jie valgė „Didžiajame rate“.