Kai kuriems gyvenimas yra lenktynės. Lenktynės dėl naujos pozicijos, dėl idealios figūros, dėl Naujųjų metų išpardavimo. Ir šiose beprotiškose lenktynėse kartais nelieka nė minutės sustoti, apsidairyti ir pasakyti: „Kaip gražu!” Kartais šis harmonijos jausmas niekada neateina ir grožis ištirpsta kaip sniegas. Pvz., kai tau 83-eji.
„Miela Berta,
Skaitau vis daugiau ir vis mažiau nykstu. Sėdžiu kieme ir mėgaujuosi vaizdu, nesijaudinu dėl piktžolių sode. Aš praleidžiu daugiau laiko su šeima ir draugais bei mažiau dirbu. Jei įmanoma, gyvenimu reikia džiaugtis, o ne jį toleruoti. Dabar bandau tai suvokti ir pradėti vertinti.
Nieko nebetaupau. Savo porcelianinius puodelius ir krištolo rinkinius naudoju kiekvienai ypatingai progai, pavyzdžiui, numestam kilogramui, vonios kambario išvalymui ar pražydus gėlės žiedui. Gražiausius drabužius grąžinau į rinką. Maniau, kad jei tapsiu sėkminga, man bus lengviau išsiskirti su pinigais.
Aš nelaukiu svarbios progos pasikvepinti savo mėgstamais kvepalais. Pasikvėpinusi einu į banką ar į polikliniką. Nebevartoju frazių „kada nors“ ir „kitą dieną“. Jei ką nors verta pamatyti, išgirsti ar padaryti, noriu pamatyti, išgirsti ir padaryti tai dabar.
Nežinau, ką darytų kiti, jei žinotų, kad rytoj jų čia nebebus. Juk mes gyvenimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Manau, kad jie pasikviestų šeimos narius ir kelis artimus draugus. Galbūt jie kam nors paskambintų ir atsiprašytų už savo praeities žodžius ir veiksmus. Man patinka galvoti, kad jie nueitų į gražų restoraną, kur jiems patiektų mėgstamą patiekalą. Taip spėju. Niekada nesužinosiu.
Tai maži dalykai, kurių nepadariau. Man labai gaila, kad neparašiau artimiesiems visų svarbių žodžių, kuriuos norėjau jiems pasakyti. Ir mane labai jaudina tai, kad retai sakydavau vyrui ir tėvams, kaip aš juos myliu. Stengiuosi to nebetaupyti ir neatidėti. Tai prideda juoko ir laimės mano gyvenime.
Ir kiekvieną rytą atsimerkusi sakau sau, kad ši diena yra ypatinga. Kiekviena diena, minutė, kiekvienas atodūsis yra tikra dovana. Galbūt gyvenimas nebuvo toks, kokio tikėjomės. Bet kol esame čia, galime šokti.“
Ar bėgate į priekį stačia galva?