Ši istorija apie moterį, šešių vaikų mamą, kuri 1960 metais išgyveno patį sunkiausią gyvenimo periodą. Tačiau ji taip pat patyrė milžinišką pagalbą iš žmonių, kai vyras ją paliko.
Moteris pasakoja:
„Kažkada 1960 metų rudenį prabudau viena lovoje. Mano vyras pabėgo nepasakydamas nė žodžio. Naktį jis nuėjo miegoti kartu su manimi, kitą rytą jo nebebuvo. Likau su šešiais alkanais vaikais ir vienu doleriu kišenėje. Berniukai buvo nuo trijų mėnesių iki septynerių metų amžiaus, jų sesei buvo ketveri.
Tam tikra prasme buvo gerai, kad jis išėjo. Jis nebuvo geras tėvas ir nieko ypatingo su vaikais neveikdavo, tačiau turėjo pastovias pajamas ir būtent jis mus išlaikė. Dabar turėjau iš kažkur gauti maisto, drabužių ir viso kito, ko man ir mano vaikams reikėjo. Taigi aprengiau vaikus, apsirengiau savo gražiausią suknelę ir važiavau ieškoti darbo.
Aplankiau kiekvieną miesto fabriką, parduotuvę ir restoraną, bet viskas baigdavosi nesėkmingai. Laisvų darbo vietų nebuvo. Niekas manęs nenorėjo įdarbinti. Paskutinė vieta, kurią išbandžiau, buvo greito maisto restoranas prie pat miesto, kuris vadinosi „Didysis ratas“. Vietai vadovavo pagyvenusi ponia, kurią visi tiesiog vadindavo „močiute“. Ji įtariai pažvelgė pro langą, kai aš įvažiavau į automobilių stovėjimo aikštelę.
Paaiškėjo, kad jai reikia žmogaus, kuris dirbtų naktinę pamainą – nuo vienuolikos vakaro iki septynių ryto. Ji mokėjo penkis dolerius ir 40 centų per valandą, bet aš turėjau pradėti dirbti iš karto. Skubėjau namo, paprašiau šalia gyvenančią merginą prižiūrėti vaikus ir važiavau atgal, kad pradėčiau savo pamainą.
Kitą rytą grįžau namo, pažadinau vaikus ir auklei sumokėjau maždaug pusę savo uždarbio, bet vis tiek buvau dėkinga. Artėjant žiemai, elektros kainos kilo. Mes nuolat gyvenome ties skurdo riba, o dar reikėjo pakeisti automobilio padangas. jas reikėdavo prisipūsti visada prieš ir po darbo.
Vieną tamsų ir niūrų rytą po pamainos išėjau į automobilių stovėjimo aikštelę ir ten radau kažką keisto. Kažkas ant galinės sėdynės buvo padėjęs keturias visiškai naujas padangas! Nebuvo jokio užrašo, nieko, kas galėtų atskleistų, kas jas ten padėjo. Tuomet pagalvojau, kad angelai yra tikri.
Paprašiau degalinėje man pakeisti padangas. Už tai turėjau išvalyti vadovo kabinetą. Pamenu, kad plauti grindis užtrukau daug ilgiau, nei jie pakeitė padangas. Tuo metu dirbau šešias naktis per savaitę. Artėjo Kalėdos ir aš išsigandau, nes neturėjau pinigų dovanoms. Radau kibirą raudonų dažų ir nusprendžiau sutaisyti ir perdaryti senus žaislus, o tada vėl jas pristačiau kaip naujas dovanas.
Vaikams taip pat reikėjo naujų drabužių. Bandžiau sutaisyti susidėvėjusius, bet neilgai trukus jie buvo tokios būklės, kad jų neįmanoma sutvarkyti. Dirbau Kalėdų naktį. Klientai sėdėjo ten, kaip visada, ir gėrė kavą. Tai buvo sunkvežimių vairuotojai Leifas, Frankas ir Jimas bei policininkas Joe. Kai kurie muzikantai taip pat užsuko į kavinę.
Išėjusi iš pamainos pirmąją Kalėdų dieną septintą valandą pamačiau, kad kažkas buvo mano automobilyje. Priėjusi arčiau, pamačiau, kad galinėje sėdynėje yra daug dėžučių. Pirmoji dėžutė buvo pilna įvairių dydžių džinsų. Kitoje buvo marškiniai ir megztiniai. Aš atidariau dar keletą dėžių. Ten buvo pyragų, riešutų ir vaisių, didelis kalėdinis kumpis ir daug kitų skanių kalėdinių valgių. Taip pat buvo visa dėžutė, pilna skalbimo priemonių.
Tada atidariau paskutinę dėžę. Joje buvo penki žaisliniai automobiliai ir graži maža lėlytė…
Ašaros kaupėsi mano akyse, kai tą rytą važiavau namo. Gatvės buvo tuščios, švietė saulė, aš niekada to nepamiršiu. Jūs turėjote pamatyti vaikų veidus, kai jie atidarė savo dovanas. Jie tiesiog nušvito. Nemaniau, kad kada nors pamatysiu juos tokius laimingus.
Taip, 1960 m. gruodį tikrai buvo angelų, kurie gėrė kavą „Big Wheel“ kavinėje.“
Moteris niekada nesužinojo, kas palikdavo tas dėžės automobilyje. Asmuo ar asmenys apie save nepranešė ir tai per šiuos visus metus išliko paslaptimi. Gal tai tikrai buvo ją aplankęs angelas… Nedvejodami pasidalinkite istorija su savo draugais.
