Nuo senų senovės veidrodžiai buvo laikomi mistiniu objektu. Naudojant veidrodžius buvo atliekami įvairūs ritualai, jaunoms merginoms nebuvo leidžiama žiūrėti į veidrodį (manyta, kad nuo jų gali nusisukti laimė).
Mirus žmogui, velionio namuose esantis veidrodis buvo dengiamas audiniu, – toks paprotys yra populiarus ir šiomis dienomis. Nors šiandien įvairiais prietarais tiki vis mažiau žmonių, tačiau veidrodis vis dar yra siejamas tarsi su portalu į anapusinį pasaulį.
Viena veidrodžio dengimo versijų yra tai, kad žmogaus siela dar 40 dienų gali likti savo buvusiuose namuose, todėl veidrodis gali drumsti jos ramybę.
Taip pat veidrodžio dengimas yra siejamas ir su kita priežastimi: veidrodis atspindi namuose esančius daiktus ir žmones, todėl jų namuose tampa dvigubai daugiau. Jei miręs asmuo pažvelgs į save veidrodyje, tai išpranašaus dar vieno šeimos nario mirtį.
Tikėta, kad veidrodis yra portalas į tamsųjį pasaulį. Kadangi miręs žmogus neturi jokios apsaugos, piktosios jėgos gali tuo pasinaudoti. Būtent todėl veidrodis yra dengiamas: tokiu būdu tarsi siekiama apsisaugoti nuo tamsiųjų jėgų.
