Aš ir dar du draugai apsigyvenome išsinuomotame bute. Viskas jame buvo taip, kaip paliko buvę buto savininkai. Savininkai – neseniai mirusi pagyvenusi pora. Liko jų baldai, indai, ant sienų tie patys nuo laiko nublukę tapetai. Ant komodos netgi radome nuotrauką, kurioje išvydome ir buvusius šių namų šeimininkus.
Sprendžiant iš nuotraukos, tai buvo gana seni žmonės. Pasakysiu sąžiningai, kai pažvelgiau į nuotrauką – dilgtelėjo pavydas, aš pagalvojau, kaip nuostabu visą gyvenimą gyventi kartu ir mirti beveik tą pačią dieną.
Visais kitais atžvilgiais butas mums buvo labai patogus, be to, jis buvo visai šalia įmonės, kurioje atlikome praktiką, taigi galėjome sutaupyti papildomą pusvalandį rytais ir pasnausti šiek tiek ilgiau. Visi, o ypač studentai, supras, koks tai didžiulis privalumas.
Taigi, nusprendėme likti šiame bute ir po truputį jame įsikūrėme. Pirmos dvi savaitės prabėgo beveik nepastebimai. Nors dabar, kai gerai pagalvoju, pamenu, kad kai pirmoji grįždavau iš praktikos, kažkodėl šiame bute jausdavausi kažkaip nejaukiai, net fiziškai pasidarydavo vėsu – nors buvo vasara.
Norėdavosi užsimesti megztinį arba įsisupti į šiltą antklodę. Bet aš kažkaip apie tai negalvojau, maniau, kad taip gali būti dėl to, kad reikia priprasti prie naujų namų. Nors įtemptame studentiškame gyvenime dažnai tekdavo kraustytis iš vienos vietos į kitą ir niekur nebuvau taip jautęs. Tačiau kai mano draugai grįždavo iš praktikos, šis jausmas dingdavo. O gal tiesiog išnykdavo visų pokalbių ir šurmulio fone.
Tačiau vieną dieną mes su Tania grįžome iš praktikos kartu ir pakeliui pradėjome kalbėti apie jausmus, kuriuos mums kelia šis butas. Tada paaiškėjo, kad ji jaučiasi taip pat kaip ir aš, jei bute būna viena.
Kartu su mumis gyveno ir dar vienas vaikinas, taigi vakare paklausėme Deniso, ką jis mano apie butą, paaiškėjo, kad jis lygiai tos pačios nuomonės. Vis dažniau nutikdavo taip, kad jei kuris nors iš mūsų trijų pirmas grįždavo namo, tai vienas neidavo į butą, o laukdavo kitų kieme ant suoliuko.
Tačiau apskritai mes tame bute nesijautėme blogai, kartu vakarodavome, kalbėdavome iki išnaktų, šokdavome ir dainuodavome – juk buvome studentai, o tai daug ką pasako.
Kartą mes užsiplepėjome beveik iki vidurnakčio. Visi buvome kartu ir daugiau svečių nelaukėme, tačiau staiga išgirdome kaip trakštelėjo pagrindinių durų spyna – lyg kažkas bandytų jas atidaryti savo raktu. Žinoma, mes iškart išpuolėme į koridorių, bet ten nieko nebuvo.
Lauko durys buvo užrakintos. Atidarėme jas: laiptinėje buvo tamsu ir ramu, nė jokios gyvos sielos. Galbūt kažkas norėjo įsilaužti į butą, tačiau, išgirdęs kad ten daug žmonių, persigalvojo ir pabėgo?
Bet tokiu atveju mes tikrai turėjome išgirsti, kaip kažkas išeina iš laiptinės ir pypteli telefonspynė. Juk mes gyvenome antrame aukšte, o į laiptinę išpuolėme vos per kelias akimirkas.
Tuo metu gal vieną sekundę ir pasijutome nejaukiai, bet po minutės, grįžę į kambarį, apie tai visiškai pamiršome. Kaip jau sakiau, mes buvome studentai, todėl ilgai negalvojome apie įvairiausias keistenybes, mieliau viską pavertėme pokštu ir vėl smagiai leidome laiką.
Po poros dienų mūsų kambarioko Deniso draugas iš kito miesto atvyko į svečius. Vakare šventėme susitikimą, o ryte, kaip visada, išėjome į praktiką, nes tai buvo darbo diena. Deniso draugas liko miegoti tuščiame bute.
Bet jau apie 10 valandą ryto jis paskambino ir pasakė, kad mums išėjus, dar pusiau miegodamas jis girdėjo, kaip kažkas vaikšto po tuščią butą. Jis galėjo prisiekti, kad girdi žingsnius, bet kai iššoko iš lovos, užsitraukė kelnes ir pažvelgė į kitą kambarį – šis buvo visiškai tuščias.
Nieko nebuvo nei koridoriuje, nei virtuvėje. O ir kas ten galėtų būti, jei visi buvome darbe? Iš draugo balso Denisas suprato, kad jo bičiulis rimtai sunerimęs.
Po dienos ar dviejų Tania ir aš taip pat pabudome vidurnaktį nuo kažkieno žingsnių laiptinėje, kurie, atrodė, judėjo link mūsų buto ir po to link mūsų kambario durų. Jie visai nebuvo panašūs į mūsų kambarioko Deniso žingsnius ar į tai, kaip vaikšto jo draugas.
Vyras (nusprendėme iš sunkių žingsnių) priėjo prie mūsų durų, kelias sekundes pastovėjo ir nuėjo toliau. Tuo metu išgirdome, kaip vaikinų kambario durys atsilapojo – jie iššoko iš savo miegamojo į koridorių.
Mes su Tania taip pat negalėjome sėdėti savo kambaryje. Denisas ir jo draugas mums paaiškino, kad jie taip pat pabudo nuo žingsnių laiptinėje, tik jie nusprendė išeiti pasiklausyti – galbūt vienas iš kaimynų nemiega ir kažko slankioja aplink butą? Bet namas buvo visiškai tamsus ir tylus.
Tada nusprendėme, kad tai negali būti haliucinacijos. Juk mes buvome skirtinguose kambariuose, o visi girdėjome tą patį ir, negana to – pabudome tuo triukšmo. Haliucinacijos jus nevyksta vienu metu keturiems žmonėms. Kažkas tikrai vaikščiojo laiptinėje ir, matyt, mūsų bute, tai buvo tiesa. Dar kiek pasikalbėję išsiskirstėme miegoti, tik šviesos mūsų bute liko degti per naktį.
O kitą vakarą įvyko dar vienas reikšmingas įvykis. Visi keturi buvome svetainėje – žiūrėjome televizorių. Pamenate, pasakojau apie seną nuotrauką ant komodos?
Tai ji staiga ėmė ir nukrito nuo komodos, nors tuo metu nieko šalia nebuvo ir net niekas pro ją nepraėjo. Krisdama nuotrauka sukėlė daug triukšmo ir dar nuvertė gėlių vazoną. Tai buvo taip netikėta ir baisu, kad negalėjome likti bute ir išskubėjome į gatvę.
Tikriausiai mus paveikė ir visa ta baimė, kuri kaupėsi pastarosiomis dienomis. Šiek tiek nusiraminę pradėjome diskutuoti, kas čia vyksta.
Galų gale sutarėme, kad akivaizdu, jog ankstesnių savininkų dvasios dar nebuvo išėjusios iš buto, ir kad jiems tikrai nepatinka, kaip mes studentiškai elgiamės – triukšmaujame, šurmuliuojame. Matyt, jie pripratę prie ramybės. Turėsime gerbti šį norą.
Jau kitą dieną atlikome rimtą namų valymą, iš esmės sutvarkėme butą. Ir vakarais nuo to laiko pradėjome elgtis kuo tyliau. Po to šiame bute nebebuvo jokių nemalonių nutikimų.