Sunku patikėti, bet taip nutiko iš tiesų!
Tai nutiko Talkeetnoje, Aliaskoje. 8-tą mėnesį nėščia Marija Kranik važiavo namo, kai ją užklupo stipri pūga. Moters automobilis įstrigo sniego pusnyje, iš kurios niekaip nepavyko išvažiuoti. Marija išlipo iš savo transporto priemonės, tikėdamasi pasigauti pakeleivingą automobilį. Tačiau pūga tik sustiprėjo, o kelyje nebuvo jokių automobilių. Nebuvo ką daryti, moteris turėjo eiti namo pėsčia. Bet nuėjus 800 metrų, jai prasidėjo sąrėmiai.
Marija labai išsigando. Pastebėjusi netoliese esančią vietą, kur sniego buvo mažiau, ji nuėjo ten, tačiau iš skausmo ir siaubo prarado sąmonę.
„Atsipeikėjau po kelių minučių,” – prisimena moteris. „Netoli mano galvos gulėjo didžiulis vilkas, greičiausiai gaujos vadas. Kiti vilkai – jų buvo apie devynis – apsupo mane žiedu, blokuodami nuo pūgos. Neturėjau kada susiprasti, kas dedasi. Per kitas 20 minučių pagimdžiau kūdikį.“
Vienas iš vilkų nugraužė virkštelę, o kitas laižydamas nuprausė kūdikį. Likę vilkai glaudėsi prie Marijos, kad ją sušildytų. Kūdikis garsiai verkė, todėl moteris suprato, kad jis gyvas. Radusi savyje jėgų, Marija paėmė vaiką ant rankų ir ėmė maitinti krūtimi.
„Vilkai visą laiką buvo šalia manęs, tvirta siena saugojo mane nuo pūgos. Buvau tarsi jų gaujos narys, kuriam reikia pagalbos. Gaujos vadas laižė sniegą ir ašaras man nuo skruostų.”
Netrukus Marijos pažįstami susirūpino, kodėl moteris negrįžta namo, ir išvyko jos ieškoti. Jie rado apleistą automobilį ir ėmė šaukti ją vardu. Tada jie pamatė vilkų gaują ir jau pamanė, kad įvyko kažkas baisaus. Žmonės ėmė šaudyti. Vilkai atsitraukė. O Marijos pažįstami pamatė, kad ten guli jų draugė Marija su jau gimusiu vaiku. Vilkų gauja nepabėgo. Jie iš atokiau stebėjo, kaip žmonės savo automobiliu išsivežą jų globotinę.
„Jie manęs nepamirš,” – įsitikinusi Marija Kranik. „Aš kada nors su savo mažuoju Bilu nueisiu į tą vietą. Tikiu, kad jie ten pasirodys.“
Jei viso to nebūtų matę Marijos pažįstami, niekas nebūtų moterimi patikėjęs.
Miškininkai ir medžiotojai niekaip nekomentuoja šio atvejo, niekada nėra apie ką nors panašaus girdėję. Žinoma, jie atkalbinėja moterį nuo noro susitikti su savo gelbėtojais, tačiau Marija jais pasitiki, ji nieko neklauso ir laukia susitikimo.