Viena moteris, kuri neseniai pagimdė sūnų, nusprendė papasakoti istoriją, kuri privers susimąstyti tikrai ne vieną. Ši istorija parodo, kad kartais reikia likti neabejingu ir ištiesti pagalbos ranką tam, kam jos iš tikrųjų reikia.
“Visuomet svajojau turėti dukrą, tačiau tą naktį gimė mano antrasis sūnus. Po gimdymo buvau paguldyta į visiškai tuščią palatą ir kurį laiką galvojau, ar tikrai liksiu čia viena?
Tačiau miegodama išgirdau kitos gimdančios moters balsą. Kiek apsidžiaugiau, nes žinojau, kad palatoje su manimi bus bent dar vienas žmogus. Šios jaunos mamos vardas yra Marina. Tą naktį ji pagimdė savo pirmąją dukrą.
Ryte man nebuvo sunku atsikelti. Gimdžiau jau antrą kartą, todėl galėčiau sakyti, kad esu šiek tiek patyrusi. Atsibudau anksčiau, palindau po dušu, o kai grįžau į palatą, jau buvo susirinkę daktarai ir seselės.
Mariną pažadino slaugytoja ir paprašė jos pasiruošti kūdikio maitinimui. Ji atsimerkė, nenoriai atsisuko, linktelėjo ir vėl užsimerkė. Tuo metu pamaniau, kad ši moteris greičiausiai sunkiai iškentė gimdymą ir jai paprasčiausiai reikia laiko atsigauti po sunkios nakties. Po kelių valandų ji jau buvo pilnai prabudusi ir mes ėmėme kalbėtis.
Visos keturios dienos gimdymo namuose prabėgo gana sklandžiai. Visame gimdymo filiale tuo metu buvo tik šeši žmonės. Tiesa, valgykloje sutikdavome su patologijos skyriaus darbuotojomis, kurios nuolat mus kalbindavo ir šypsodamosis klausdavo, kaip laikosi mūsų kūdikiai.
Kitą dieną jau turėjo mus su Marina išrašyti iš ligoninės, tačiau aš pastebėjau, kad ji žiūri į savo mažąją dukrą su ašaromis akyse, o rankose laiko stipriai suspaudusi telefoną ir įnirtingai su kažkuo susirašinėja. Žinoma, tai nebuvo keista, kadangi nenorėdamos pažadinti vaikų mes, dažniausiai su artimaisiais susirašinėdavome, o ne kalbėdavome.
Tadas aš jos tyliai paklausiau: “Marina, ar viskas gerai? Negaliu nepaklausti, matau, kad verki”. Tačiau ji tik numojo rinka, apsisuko ir dar labiau pravirko
Prisiminiau, kad po pirmo gimdymo buvau susidūrusi su panašia situacija. Tada labai norėjau pagaliau grįžti namo, tačiau kadangi gimdymo metu kilo komplikacijų, gydytojai norėjo mane ligoninėje palikti viena diena ilgiau. Tuo metu aš labai stipriai verkiau. Tačiau pasirodo, kad Marinai buvo priešingai. Ji kaip tik nenorėjo būti išrašyta iš ligoninės ir visą tą laiką žiūrėdama į dukrą ji galvojo ar pasiimti vaiką kartu, ar visgi palikti ligoninėje.
Tuomet aš sužinojau ir visą Marinos istoriją. Būdama aštuntą mėnesį nėščia, ji išsiskyrė su vaikinu. Jie nebuvo susituokę, be to, jis nuolat pykdavo ant Marinos ir ją mušdavo. Iš tėvų mergina taip pat nesulaukė palaikymo, todėl ji paprasčiausiai nežinojo, kur išėjus iš ligoninės jai reikės eiti. Čia, ligoninėje, pagimdžiusi moteris jaučiasi be galo saugi, kadangi visuomet aplink yra seselės ir gydytojai, o į palatas yra įleidžiami tik artimi ir patikimi žmonės. Tuo metu galvoje man pradėjo kirbėti mintis, tačiau bijojau ją išreikšti žodžiais.
Galiausiai ištariau: “Marina, o jei aš tau padėsiu? Ar tuomet pasiryši būti mama?
Ji pakėlė akis ir supratau, kad ji laukia, kol aš jai paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Marinai aš pasiūliau grįžti namo pas mane ir kurį laiką čia pagyventi. Nesvarbu kiek, ar kol vaikas pradės vaikščioti, ar kol galės eiti į darželį. Tuo metu dar nebuvau nusprendusi, kaip paaiškinsiu savo vyrui, kad iš ligoninės turės pasiimti ne vieną, bet dvi moteris ir ne vieną, bet du kūdikius. Tačiau tai niekas palyginus su tuo, ką šiai merginai yra tekę patirti.
Nusprendėme, kad apie šį sprendimą su medicinos personalu nekalbėsime. Maniau, kad jie greičiausiai į šį pasiūlymą sureaguos labai neigiamai arba nuspręs patys Marinai ką nors pasiūlyti. Galiausiai aš viską paaiškinau vyrui ir patikinau, kad taip turi būti ir nieko nekeisiu.
Na, o jei gyvenimas su šia mergina ir jos vaiku nenusisektų, visuomet būtume galėję leisti jai pagyventi pas mano močiutę, kuri gyvena viena. Taigi, išrašymo dieną namo išvykome keturiese. Marina nesitikėjo, kad namuose mus abi pasitiks su sveikinimo balionais ir įvairiausiais linkėjimais.
Šiandien mano sūnui ir Marinos dukrai yra lygiai vieneri metai ir devyni mėnesiai. Su Marina ir jos dukra Polina pagyvenome tik penkis mėnesius. Ji netgi tapo ir mano šeimos dalimi, kuo aš labai džiaugiuosi. Marina dabar yra laimingai ištekėjusi už mano brolio ir jie kartu laukiasi antrojo vaikelio. Šį kartą prieš gimdymą ji rami, nes žino, kad turi kur grįžti.
Dėl savo sprendimo tą vakarą ligoninėje aš visiškai nesigailiu. Kartais žmogui paprasčiausiai reikia ištiesti pagalbos ranką tam, kad išvystumėte jį visiškai kitomis spalvomis ir suteiktumėte jam daugybę laimės gyvenime.