Kai mamos iškeliauja į kitą pasaulį, jos pasiima ir dalelę mūsų sielos. Neįmanoma atsikratyti praradimo skausmo, reikia išmokti su juo gyventi. Turime stengtis išsaugoti brangiausios moters, atsidavusios mums visą gyvenimą, meilę, rūpestį, šilumą. Kai mamos palieka šį pasaulį, jų meilė vis tiek lieka mumyse ir gyvena mūsų širdyse.
Tvirtesnių ir galingesnių žmonių už mamas šiame pasaulyje nėra. Juk tik jos sugeba nuversti kalnus savo vaikų labui. Ryšys tarp vaiko ir mamos yra toks stiprus ir gilus, kad net nenutrūksta, kai mama palieka šį pasaulį. Mamai nėra nieko svarbiau už savo vaikų gerovę. Ji yra pasirengusi apsaugoti savo vaiką, kad jokios negandos ir pavojai jo nepaliestų. Mama visada būna šalia, kai vaikas serga.
Ji pasiruošusi atsikelti viduryje nakties, kad palengvintų vaiko skausmą ir palaikytų, kai jam to reikia. Mama nėra pasirengusi taikstytis su vaiko nelaimėmis, nes ji suvokia jas kaip savas. Ji jaučia mūsų skausmą, ligas ir bėdas labiau nei mes patys. Net jei mama yra pavargusi, serganti ar užsiėmusi, ji pasirūpins jumis. Niekas nepakeis jums mamos! Niekas neatlygins ir jos netekties. Sielvarto, kurį sukelia netektis, negalima užgožti, o atsiradusios tuštumos neįmanoma užpildyti.
Mamos netektis yra sunkiausias išbandymas kiekvieno žmogaus gyvenime. Ši patirtis paverčia mus brandesniais ir stipresniais, yra skausminga ir nepakeliama.
Laikas neišgydys žaizdos, kuri atsiras praradus mamą. Jis tik numalšins skausmą. Mama toliau gyvens mūsų širdyse ir sielose, o tai reiškia, kad nebūsime vieniši.
